Islamas

Arabų kalba islām reiškia „paklusnumas“. Šis žodis etimologiškai yra susijęs su nuolankumu, taikumu (salām reiškia „taika“).

Šventoji musulmonų knyga – Koranas.

Koranas musulmonams apibrėžia šešis postulatus (arab. imān reiškia „tikėjimas“):

• tikėjimą Alachu (Dievu);
• tikėjimą angelais;
• tikėjimą pranašais;
• tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho);
• tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah);
• tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu.

Musulmonų pagrindinės penkios pareigos (5 arkanai) yra:

1. Šahada – kiekvienas musulmonas turi paliudyti tikėjimą žodžiu;
2. Salatas – kasdieninės penkios maldos pagal Koraną ir Suną;
3. Zakiatas – privalomas apvalomasis turto mokestis;
4. Saumas – pasninkas Ramadano mėnesį;
5. Chadžas – kelionė į Meką, jei tai įmanoma.

Kartais arkanui priskiriama kova už islamą (džihadas). Jų neatliekant užsitraukiamos nuodėmės.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Islamo aukso amžius.

Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje, kai Mahometas suvienijo arabų gentis. Po jo mirties 632 m. buvo sumaištis, kam atiteks islamo bendruomenės vadovavimas. Kilus kivirčui tarp Medinos ansarų ir Mekos muhajirunų, Umaras ibn al-Katabas į sostą pasiūlė Abu Bakrą, Mahometo artimą draugą ir bendradarbį. Kitiems pritarus, Abu Bakras tapo pirmuoju kalifu (išvertus – „įpėdiniu“) ir islamo bendruomenės lyderiu.

Abu Bakro neatidėliotina užduotis buvo atkeršyti už neseną pralaimėjimą Bizantijos (taip pat žinomai Rytų Romos Imperijos pavadinimu) pajėgoms, nors iškilo didesnė grėsmė: sužinojusios apie Mahometo mirtį, arabų gentys pradėjo maištauti. Kai kurios gentys atsisakė mokėti Zakiato mokestį naujam kalifui, kuomet kitos kėlė savo reikalavimus. Abu Bakras greit paskelbė joms karą ir numalšino sukilimą. Šis nutikimas vadinamas Ridos karais („Atskalūnų karai“).

Po Abu Bakro mirties 634 m. kalifu tapo Umaras ibn al-Chatabas, po jo Utmanas ibn al-Afanas ir dar vėliau – Ali ibn Abi Talibas. Šie keturi kalifai vadinami „khulafa rashidūn“ (Teisingai Valdę Kalifai). Jiems valdant islamo valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė. Dešimtmečiai karų tarp Bizantijos ir Persijos išsekino abi puses. Ne tik, kad nebuvo įvertinta išaugusi nauja galia ir arabų kovos žirgai, bet ir vidinės kovos Bizantijoje atvėrė barbarams galimybę įsiveržti. Pasinaudodami šiom silpnybėm musulmonai užėmė Siriją ir Palestiną (634–640 m.), Egiptą (639–642 m.) ir į rytus: Iraką (641 m.), Armėniją ir Iraną (642 m.), Transoksianiją ir netgi kinų Turkestaną.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sunizmas, Šiizmas ir Sufizmas.

Palyginus su judaizmu ar krikščionybe, islamas jaunesnė religija, tačiau patyrusi jau ne vieną schizmą bei reformaciją. Labiausiai išplitusios dvi šio tikėjimo šakos – sunitų ir šiitų. Pastarieji vyrauja Irane, nemažos grupės gyvena Irake (ypač tarp kurdų, nors esama ir arabų), Azerbaidžane, Afganistane, šiitinės kilmės alavitų denominacija turi valstybinį statusą Sirijoje, kita šiitų pakraipa – zeiditai – vyrauja Jemene.

Daugumoje arabų šalių, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje vyrauja sunitai. Šiitai labiau orientuoti į autoritetą, išpažįsta šventųjų (ypatingai – pranašo Ali) kultą.

Esama ir daugiau atšakų, nepritampančių nei prie šiitų, nei prie sunitų, pvz., – charidžitai, kaip ir šiitai suskilę į daugybę atšakų bei sektų.
Islamo pagrindu kuriasi ir naujos, sinkretinės religijos: drūzai, ahmadija, JAV juodaodžių tarpe plinta islamo nacija, tikinti greita apokaliptine savosios rasės pergale.

Kai kuriose šalyse populiari radikali islamo šaka – vahabizmas. Saudo Arabijoje, taip pat ir Afganistane prie Talibano valdžios, tai – oficiali islamo forma. Kai kuriose šalyse ši forma uždrausta (pvz.: Rusijoje). Vahabistai siekia išgryninti tikėjimą, pagrindinė idėja – tvirtas tikėjimas vienu Dievu, religiją stengiamasi išpažinti tokią, kokia ji buvo pranašo Mahometo laikais. Taigi šioje šakoje atsisakoma bereikalingų ritualų, religinių švenčių. Taip pat neigiamas religijos modernėjimas, atsiradęs paskutiniais šimtmečiais. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje negalima rodyti vaidybinių filmų, siejant su žmogiškų atvaizdų draudimu, taip pat, pavyzdžiui, mirties bausmės vykdomos viešai, nes taip būta ir pranašo laikais.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Islamo menas.

Islamo menas – meno tradicijos, nuo VII a. paplitusios islamo pasaulyje. Iš pradžių islamo menas plito arabų sukurtame Kalifate, vėliau ir arabų užkariautuose kraštuose, Indijoje, Turkijoje, kai kuriose Vidurinės Azijos, Kaukazo ir Pietų Europos šalyse (Ispanijoje, Italijoje – Sicilijos saloje, Graikijoje – Kretos saloje, Balkanų valstybėse).^[4][5]

Islamo menas labiausiai pasireiškė architektūroje, kaligrafijoje, tekstilėje, keramikoje, stiklo apdirbime. Šios meno tradicijos susiformavime didelę reikšmę lėmė religinės islamo tradicijos, draudžiančios vaizduoti žmogų, todėl daugiausia vaizduoti abstraktūs geometriniai, augaliniai motyvai (arabeska). Monumentaliojoje islamo architektūroje sukomponuoti ne tik architektūros, bet ir keramikos, kaligrafijos, tekstilės, stiklo menų laimėjimai, todėl daug islamo architektūros pastatų yra meno paminklai. Islamo architektūros pasiekimai geriausiai matomi mečečių, mauzoliejų, rūmų, minaretų statybos tradicijose.

Pagrindinis straipsnis – Islamas pagal šalį.

Iberijos pusiasalio, Kipro, Sicilijos bei Balkanų musulmuonų bendruomenės gyvuoja jau nuo senų laikų.

Lietuvoje 0,1 % gyventojų yra musulmonai. Nedideliu skaičiumi pasižymi ir kitos vidurio Europos šalys. Vakarų bei Šiaurės Europos šalyse islamas sparčiai plinta dėl pastarųjų dešimtmečių arabų migracijos, nors didžiausia dalis musulmonų Europos gyventojų atvyko apie 1960 m. bei vėliau devintajame dešimtmetyje.^[6] Numatoma, kad 2020 m. bus 50 milijonų musulmonų gyvenančių Europoje arba 6,8 % visų europiečių. Europos mastu islamas yra antra didžiausia religinė grupė po krikščionybės.^[7]

Islamas Lietuvoje, priešingai nei daugelyje Vakarų ar Šiaurės Europos šalių, žinomas jau nuo viduramžių. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei apėmus dabartinės Ukrainos žemes, į jos valdas pateko ir dalis Krymo totorių, išpažįstančių islamą. Dalis jų persikėlė į etnines lietuvių žemes, ypač Vytauto Didžiojo laikais. Nors per ilgą laiką Lietuvos totoriai buvo gerokai asimiliuoti, prarado savo kalbą, tačiau išlaikė savo religiją. Dėl geografinės izoliacijos nuo kitų musulmonų, jų papročiai iš dalies skiriasi nuo kitų sunitų.

• islamas.lt Archyvuota kopija 2020-01-30 iš Wayback Machine projekto.
• islamasvisiems.lt