Um Kalsum

Um Kalsum (arab. أم كلثوم = ʾUmm Kulṯūm, pranc. Oum Kalthoum; tikras vardas arab. فاطمة إبراهيم السيد البلتاجي = Fāṭima ʾIbrāhīm es-Sayyid el-Beltāǧī; gimė 1898 m. gruodžio 31 d. arba 1904 m. gegužės 4 d.;^[1] mirė 1975 m. vasario 3 d.) buvo Egipto dainininkė (kontraltas^[2]), dainų autorė ir kino aktorė, aktyvi nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Jai buvo suteiktas garbės titulas (arab. كوكب الشرق = Kawkab al-Sharq, kas reiškia žvaigždė iš rytų).^[3] Gimtajame Egipte laikoma nacionaline dainininke, yra vadinama „Egipto balsu“^[4][5] ir „Egipto ketvirtąja piramide“.^[6][7]

Dažniausia Um atliktų dainų tematika – meilės, ilgesio ir netekties temos. Didžiąją savo karjeros dalį praleido kaip solo atlikėja.

Gimė giliai pamaldžioje kaimo imamo Ibrahimo el Sajido el Beltagio ir namų šeiminkės Fatmos el Malegi šeimoje.^[8] Gimimo vieta – Tamai e Zahairos kaimas, priklausantis Senbelaveino miestui, Dakahlijos muchafazoje, Nilo deltoje.^[8] Jos tikslūs gimimo metai išlieka nežinomi, kadangi tuo metu Egipte privalomų gimimo metrikų nebuvo. Skirtingi šaltiniai įvardija 1898 m. gruodžio 31 d., 1904 m. gruodžio 31 d. arba 1904 m. gegužės 4 d. Dainuoti išmoko savamoksliškai, klausydamasi, kaip tėvas moko vyresnį brolį Khalidą dainuoti. Talentas pasireiškė ankstyvame amžiuje. Tėvas ją išmokė cituoti Koraną; teigiama, kad ji išmoko atmintinai visą knygą.^[8] Pastebėjęs dukros gebėjimus dainuoti, tėvas pasiūlė jai prisijungti prie giminės ansamblio, kur ji dainuodavo pritariamuoju balsu.^[9] Scenoje ji būdavo aprengta berniukai, taip pat dėvėdavo beduinišką galvos apdangalą, kad nesudarytų nepatogumų tėvui, kuris jaudindavosi dėl dukros reputacijos.^[9] Kai Um buvo šešiolikos, ją pastebėjo vidutiniškai garsus dainininkas Mohamedas Abo al Ela. Jis išmokė Um dainuoti klasikinį arabišką repertuarą. Po kelių metų Um sutiko žymų kompozitorių ir ūdistą Zakariją Ahmadą, kuris pakvietė merginą į Kairą. Um Egipto sostinėje įsikūrė 1923 m. Um kelis kartus lankėsi Amino Beh Al Mahdžio namuose jo paties kvietimu, kur mokėsi groti ūdu. Ten ji labai artimai susibičiuliavo su Rauheja al Mahdi, Amino dukterimi. Um net dalyvavo Rauhejos dukters vestuvėse, nors buvo linkusi privengti viešumo privačiame gyvenime.

Ankstyvaisiais karjeros metais konkuravo su dviem tuomet populiariomis panašaus balso tembro dainininkėmis Munira El Mahdeja ir Fatija Ahmad.

Amino al Mahdžio dėka Um susipažino su Kairo kultūriniu gyvenimu. 1924 m. ją supažindino su poetu Ahmedu Ramiu,^[10] jai vėliau parašiusiu 137 dainas, supažindinusiu su prancūzų literatūra ir galop tapusiu arabų kultūros ir literatūros interpretacijos mentoriumi. 1926 m. ji paliko Odeon įrašų studiją ir perėjo į „Gramophone“ įrašų kompaniją, kuri jai mokėjo gerokai dosnesnį honorarą. Neilgai trukus ji sutiko ūdo virtuozą ir kompozitorių Mohamedą El Kasabgį, supažindinusį ją su Arabų teatro rūmais, kur ji patyrė pirmą koncertinę sėkmę. Neįskaitant Mohamedo El Kasabgio, Um tuo metu didelę muzikinę įtaką darė Davudas Hosnis,^[10] taip pat mokęs dainuojant kontroliuoti balsą ir atlikti arabiškus muvašša, specifinį nereliginės arabiškos muzikos žanrą.^[11] 1932 m. jos solo įrašų pardavimai pasiekė tokį mastą, kad ji galėjo surengti didelį koncertinį turą Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, pasirodydama didžiuosiuose arabų miestuose – Damaske, Bagdade, Beirute, Rabate, Tunise ir Tripolyje.

1934 m. Um Kalsum dainavo pirmosios Kairo radijo (nacionalinės radijo stoties) transliacijos metu.^[12] Nuo to laiko ji koncertuodavo kiekvieno mėnesio pirmojo ketvirtadienio vakarą per visą keturiasdešimties metų karjerą.^[9]

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jos repertuaras ėmė įgauti savitą formą. Be jos charakteringo balso dainos tuomečiams klausytojams taip pat būdavo patrauklios dėl modernaus muzikos stiliaus ir romantinių temų. Savo repertuare atlikdavo daugiausiai poeto Ahmado Ramio ir kompozitoriaus Mohamedo el Kasabgio kūrinius, kuriuose taip pat būdavo grojama europietiškais instrumentais – violončele ar kontrabosu. 1936 m. Um debiutavo kaip aktorė Frico Krampo kino juostoje Weddad.^[13] Per savo karjerą ji suvaidino dar penkiuose filmuose, kurių keturis režisavo Ahmedas Badrachanas^[13], iš kurių Sallama ir Fatma sulaukė daugiausiai sėkmės.

1944 m. Egipto karalius Farukas I ją apdovanojo Dorybių medaliu, aukščiausiu šalies apdovanojimu,^[3] įprastai naudojamu karališkosios šeimos nariams ir nusipelniusiems politikams pagerbti. Nepaisant to, teigiama, kad karališkoji šeima priešinosi solistės galimoms vedyboms su karaliaus dėde, todėl su karališkąja šeima santykiai buvę labai šalti. Tai iliustruojantis epizodas – karo tarp arabų ir Izraelio metu ji atsisakė atlikti konkrečią dainą to prašant Egipto legionui. Vis dėlto iškart po Egipto revoliucijos nuo jos atsitolino nemažai Egipto muzikantų dėl jos buvusių ryšių su ką tik nuverstu Egipto karaliumi, radijo stotys kurį laiką vengė groti jos dainas. Teigiama, kad apie tai sužinojęs Gamalas Abdelas Naseras, po perversmo tapęs prezidentu, tokį radijo stočių poelgį sukritikavęs pajuokaudamas, kad „Jie ką, išprotėjo? Ar nori, kad Egiptas nuo mūsų nusisuktų?“.^[14]

Yra teigiančių, kad Um prisidėjusi prie Nasero politinės programos populiarinimo visuomenėje. Yra žinoma, kad Nasero kalbos ir kitos jo vyriausybės žinutės būdavo transliuojamos iškart po kasmėnesinių Um radijo koncertų. Taipogi ji atliko nemažai dainų, kuriose išreikšdavo palaikymą Naserui, su kuriuo siejo draugiški santykiai. Garsiausia jos daina, susijusi su Naseru – 1956 m. Sueco krizės metu atlikta „Wallāhi Zamān, Yā Silāḥī“ („Jau seniai tave ėmiau, o ginkle“), 1960–1979 m. net tapusi Egipto himnu.^[15][16]

Um ne kartą rėmė Egipto karinius veiksmus konflikto su Izraelio metu.^[3] Kasmėnesinius koncertus ji tęsė iki 1972 m.; jie visada pritraukdavo daugybę žmonių arabiškame pasaulyje, skubėdavusių namo koncerto pasiklausyti.^[17] Koncertai trukdavo 3-4 valandas, per juos solistė atlikdavusi du ar tris kūrinius.

Um Kalsum muzikinė kryptis XX a. penktąjį ir šeštąjį dešimtmečiais ir brandus atlikimo stilius lėmė didžiulę sėkmę ir tai, ką galime vadinti dainininkės aukso amžiumi. Keičiantis masių muzikiniam skoniui ir norėdama priartėti prie gryno egiptietiško stiliaus, Um ėmė bendradarbiauti su kompozitoriumi Zakarija Ahmadu ir poetu Mahmudu Bairamu el Tunsiu. Taip Um Kalsum paliko dar ketvirtajame dešimtmetyje jos repertuare dominavusį šiuolaikinį romansinį stilių, kuriam muziką rašė daugiausiai Mohamedas El Kasabgis. Um nustojo dainuoti Kasagbio muziką ankstyvajame penktajame dešimtmetyje. Jų paskutinis bendradarbiavimas scenoje buvo 1941 m., atliekant Raq el Habib („Mylimojo širdis minkštėja“), tuo metu vieną jos populiariausių, sudėtingiausių ir aukšto kalibro dainų.

Um Kalsum ėmė vis daugiau bendradarbiauti su jaunesniu kompozitoriumi, prieš kelerius metus papildžiusiu jos kūrybinę grupę, Riadu Al-Sunbačiu. Nors Sunbačiui reikšmingą įtaką ankstyvaisiais metais buvo padaręs Kasabgis, jo rašomos melodinės linijos buvo lyriškesnės ir labiau priimtinos Um Kalsum auditorijai. Kartu Um Kalsum bendradarbiavo su Ramiu, rašiusiu Sunbačio kūriniams tekstus bei al-Tunisiu ir Ahmadu.

1946 m. Um Kalsum savo auditoriją nustebino atlikdama religinio pobūdžio eiles Salou Qalbi („Klausk mano širdies“) klasikine arabų kalba (teksto autorius Ahmadas Šaukis, kompozitorius – Riadas al Sunbatis.^[5] Kūrinys buvo populiarus. Taipogi ir kitos panašios Šaukio parašytos eilės, kurioms muziką parašydavo Sunbatis, buvo atliekamos Um Kalsum. Vienoje jų, Woulida el Houda („Pranašas gimė“), parašytoje 1949 m., ji pritrenkė monarchistus dainuodama apie pranašą Mahometą eilutes, kad šis „socialistų imamas“.

1950 m., pačioje karjeros viršūnėje, Um Kalsum atliko Sunbačio kompoziciją iš persų į klasikinę arabų kalbą verstiems Omaro Chajamo kvatrenus. Šių kvatrenų tematika – epikūrizmas ir atpirkimas. Um 1966 m. savitai, pagal Sunbačio melodiją atlikta Ibrahimo Nagi poema Al Atlal („griuvėsiai“) laikoma dainininkės vizitine kortele.^[5] Kadangi tuo metu Um Kalsum vokalinės galimybės buvo pradėjusios stipriai prastėti, dainą galima laikyti paskutiniu grynai arabišku kūriniu dainininkės repertuare. Taikydamasi prie besikeičiančios situacijos Um Kalsum grįžo prie kūrinių, kuriuose akivaizdi Vakarų populiariosios muzikos įtaka, ir kuriems muziką rašė jos senas varžovas Mohamedas Abdelis Vahabas.

Um Kalsum dainų trukmė atlikimo metu nebuvo nustatyta ir žiūrovų pageidavimu galėdavo būti ištęsta. Tokiu atveju vienos dainos trukmė vietoje 45 minučių pailgėdavo iki 90 minučių, o koncertai trukdavo iki penkių valandų ir per juos būdavo atliekamos trys dainos.^[9] Ši improvizacinė technika, kai viena eilutė ar posmas pakartojami keliskart, subtiliai keičiant emocijos intensyvumą, būdinga senam klasikiniam arabiškam dainavimui, Um buvo puoselėjama tol, kol leido vokalinės galimybės ir kol jos muzika netapo suvakarietinta.

Apie 1965 m. Um ėmė bendradarbiauti su kompozitoriumi Mohamedu Abdelvahabu. Be dainų apie meilę būta ir politinio pobūdžio dainų, kuriose palaikomas Egiptas ar arabai kovoje prieš Izraelio valstybę.^[18] Laura Lohman^[19] 1967 m. šešių dienų karą pralaimėjus Egiptui Um atliko liūdną dainą pavadiniomu Hadeeth el Rouh („sielos pamokslas“). 1971 m. įkūrus Jungtinius Arabų Emyratus (JAE), JAE pirmojo prezidento Zajedo bin Sultano al Nahjano kvietimu Um Kalsum surengė kelis koncertus švęsti šį įvykį.^[20]

Um Kalsum taip pat yra bendradarbiavusi su kompozitoriais Mahometu el Mugiu, Sajedu Mekavi ir Balighu Hamdžiu.

Um Kalsum mirė nuo inkstų nepakankamumo 1975 m. vasario 3 d., sulaukusi 76 metų amžiaus. Jos laidotuvės tapo valstybinio masto įvykiu, kuriame fiziškai dalyvavo apie 4 milijonai egiptiečių,^[21] norėjusių išvysti velionės kortežą.^[1] Skelbiama, kad jos laidotuvės sutraukė didesnes minias nei vėliau mirusio šalies prezidento.^[22] Gatvės, pro kurias važiavo kortežas, buvo laikinai uždarytos. Palaidota mauzoliejuje netoliese Al Šafio mauzoliejaus Mirusiųjų mieste, Kaire.

Um Kalsum laikoma viena geriausių arabų atlikėjų arabiškos muzikos istorijoje^[23], padariusi didelę įtaką arabiškojo pasaulio atlikėjams ir ne tik. Um Kalsum muziką gyrė Bobas Dylanas^[24], Marija Kalas,^[25] Mari Laforė,^[26] Bono^[26] ir Robertas Plantas,^[27] ir kiti. Senegaliečių atlikėjas Jusu Ndūras, kurio tėvas buvo Um Kalsum gerbėjas, 2004 m. išleido muzikinį albumą pavadinimu Egiptas, įrašytą su Egipto orkestru, kuriam stiprią įtaką padarė Um Kalsum muzika.^[28]

2001 m. Egipto valdžia dainininkės atminimui atidarė Žvaigždės iš Rytų muziejų.

Egipto kultūros ministerija ne kartą organizavo Um Kalsum hologramos koncertus Kaire ir Dubajaus operos teatre.^[3]

• Weddad (1936) (IMDB El-Cinema)
• Nashid al-Amal (Vilties daina) (1937) (IMDB El-Cinema)
• Dananir (1940) (IMDB El-Cinema)
• Aydah (1942) (IMDB El-Cinema)
• Salamah (1945) (IMDB El-Cinema)
• Fatmah (1947) (IMDB El-Cinema)

Vikiteka: Um Kalsum – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• imdb.com: Om Koultoum

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.