Francisco Goya

Franciskas Goja isp. Francisco José de Goya y Lucientes
Francisko Gojos portretas (aut. Vicente López Portaña, 1826 m.)
Gimė	1746 m. kovo 30 d. Fuendetodosas, Ispanija
Mirė	1828 m. balandžio 16 d. (82 metai) Bordo, Prancūzija
Tautybė	ispanas
Veikla	ispanų tapytojas, grafikas
Vikiteka	Francisco Goya

Franciskas Goja (Fransiskas Goja, isp. Francisco Goya; pilnas vardas: isp. Francisco José de Goya y Lucientes, 1746 m. kovo 30 d. – 1828 m. balandžio 16 d.) – garsus ispanų dailininkas ir grafikas (litografija).^[1] Jis laikomas paskutiniu iš senųjų klasikinių dailininkų ir pirmuoju iš naujųjų laikų.

Goja buvo oficialus Ispanijos karališkosios šeimos portretų tapytojas. Didžiausia ir reikšmingiausia dailininko darbų kolekcija yra saugoma Prado muziejuje Madride.

Tarp žinomiausių Gojos paveikslų yra „Juodųjų paveikslų“ ciklas, nutapytas ant vidinių namo sienų ir išsiskyręs groteskiškais, siaubingais vaizdais (dabar Prado muziejuje). Gojos kūryba priskiriama romantinei dailės krypčiai.

Franciskas Goja gimė 1746 m. kovo 30 d. Fuendetodoso kaime, Ispanijos Aragono provincijoje. Ten praleido savo vaikystę. Jo tėvų vardai buvo José Benito de Goya y Franque ir Gracia de Lucientes y Salvador. Tėvas buvo meistras-auksuotojas. Apie 1749 m.šeima persikėlė gyventi į Saragosą, kur tėvas buvo pasamdytas prižiūrėti vietos katedros altorinių paveikslų rėmų auksavimą. Goja lankė Escuelas Pias de San Antón mokyklą, kur užmezgė stiprią draugystę su Martynu Sapateru (Martin Zapater). Jų, daugiau nei 25 metus apimanti korespondencija vėliau tapo svarbiausiu šaltiniu, atskleidžiančiu Gojos asmenybę ir jo jaunystės karjeros faktus. Laiškuose beveik neminimos Gojos politinės pažiūros. Gali būti, kad dalį laiškų sunaikino Sapatero pusbrolis.^[2]

Keturiolikos metų Goja ��mė mokytis dailės pas Saragosos religinės tematikos dailininką Chosė Lusaną (José Luzán y Martinez). Goja susipažino su praeities dailininkų kūryba kopijuodamas kūrinius iš graviūrų. 1763 m. Goja pateikė savo piešinį San Fernando karališkajai meno akademijai Madride tikėdamasis į ją būti priimtas. Piešinys nesulaukė nei vieno žiuri nario balso. Dar kartą Goja bandė patekti į Akademiją 1766 m. ir vėl nesėkmingai. 1766−1770 m. laikotarpis Gojos gyvenime nežinomas. Gali būti, kad jis dirbo su dailininku Francisco Bayeu Madride, nes jis buvo įstojęs į brolių Francisco (1734–1795) ir Ramón Bayeu y Subías (1746–1793) studiją, kurią šie atidarė Madride 1763 m.^[3] Gojos laiškuose šie metai minimi „tuščiai praleista jaunyste“.^[2]

Po šių įvykių Goja 1770 m. iškeliavo į Italiją, tikriausiai aplankė Romą ir Neapolį. 1771 m. balandį jis pateikė tapybos darbą Parmos dailės akademijoje vykusiame dailės konkurse ir laimėjo antrąją vietą. Tų pačių metų birželį jis grįžo į Saragosą ir gavo pirmą svarbų užsakymą ištapyti Saragosos El Pilar katedros choro lubas. Tuo metu jo tapyboje ėmė atsirasti subtilios tonacijos, dėl kurių jis vėliau tapo gerai žinomas.

1773 m. liepos 25 d. Goja vedė savo dailės mokytojo Francisco Bayeu seserį Josefą, kurią jis pats vadino „Pepa“. Ši santuoka ir bendravimas su Francisco Bayeu, kuris dirbo su tuo metu žymiausiu dailininku Ispanijoje, vokiečiu A. R. Mengsu, padėjo Gojai siekti karjeros. Su Josefa Goja iki jos mirties 1812 m. susilaukė 7 vaikų, bet tik vienas iš jų, Marijanas, išgyveno vaikystę. Apie Gojos žmoną žinoma labai mažai, tikriausiai ji nesidomėjo savo vyro dailininko veikla. Manoma, kad Goja ją nutapė vos vieną kartą.^[2]

1774 m. žiemą šeima persikėlė į Madridą. Tikriausiai tai buvo susiję su karališkuoju užsakymu gobelenams, kurių piešinių ant kartono atlikimą Gojai patikėjo Mengsas, tikriausiai ne be Francisco Bayeu tarpininkavimo. Šie gobelenai vaizdavo medžioklės scenas ir buvo skirti būsimo karaliaus Karolio IV pietų kambariui Eskoriale. Tai atkreipė monarchų dėmesį į dailininko talentą ir Goja buvo užsakytas sukurti daugiau raštų. Per penkerius metus Karališkajam gobelenų fabrikui Goja sukūrė 63 raštus dvejiems karališkiesiems rūmams, artimus Tjepolo stilistikai.^[3] Jie daugiausiai buvo panaudoti pietų kambariams ir akmeninėms kolonoms papuošti naujose Ispanijos monarchų rezidencijose. Taip pat Goja nutapė paveikslą San Francisco El Grande bažnyčios Madride altoriui. 1780 m. jis buvo priimtas į San Fernando karališkąją vaizduojamosios dailės akademiją, 1785 m. užėmė pavaduojančio direktoriaus postą tapybos skyriuje.

1783 m. Floridablankos grafas, karaliaus Karolio III favoritas, pavedė Gojai nutapyti jo portretą. Per jį Goja susipažino su princu don Luisu, su kuriuo vėliau praleido dvi vasaras, tapydamas princo ir jo šeimos paveikslus. XVIII a. devintajame dešimtmetyje Goja tapė Osunos grafų, karaliaus ir kitų didikų portretus.

1786 m. Karolis III Gojai skyrė dailininko vietą su su 15 000 realų metiniu užmokesčiu.^[4] 1788 m. mirė Karolis III ir 1789 m. Goja buvo paskirtas dvaro dailininku naujojo karaliaus Karolio IV. Tai Goją suvedė su karališkosios šeimos nariais, aukščiausia Ispanijos aristokratija, tačiau dailininkas neapleido domėjimosi paprastų Ispanijos gyventojų, iš kurių pats buvo kilęs, gyvenimu. Todėl tarp Gojos kūrinių ne vien karališkosios šeimos ir aukštuomenės portretai, bet ir varganų Ispanijos gyventojų kasdienio gyvenimo vaizdai. Goja pritarė Švietimo amžiaus idėjoms ir veikėjams Ispanijoje, kad žemųjų socialinių sluoksnių skurdas esą kyla iš turtingųjų nenoro ir nesugebėjimo to pamatyti. Kritišką požiūrį į tų laikų socialinę santvarka dailininkas išreiškė piešiniais ir grafika, kurios formas talentingai talentingai įvaldė.

Po karaliaus Karolio III mirties ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, valdant Karoliui IV, Goja pasiekė didžiausią pripažinimą tarp karališkosios šeimos narių. 1799 m. Goja gavo Pirmojo dvaro dailininko vietą su 50 000 realų atlyginimu. Jis tapė karalių ir karalienę, karališkąją šeimą, ministrą pirmininką Manuel de Godoy ir kitus kilminguosius. Šie portretai išskirtini tuo, kad juose nėra akivaizdaus meilikavimo įtakingiems aristokratams. Paveikslo „Karolis IV su šeima“ kairėje pusėje Goja nutapė save su molbertu šešėlyje. Daug meno interpretatorių mano, kad šis paveikslas yra satyrinis, o Teofilis Gotjė sakė, kad paveiksle nutapyti žmonės atrodo kaip „kepėjas su žmona, ką tik laimėję loterijoje“.

1792 m. Goja viešnagės Kadiso mieste metu susirgo ir pradėjo kentėti nuo kurtumo, kurį sukėlė infekcija.^[3] Jam kartais skaudėdavo ir girdėdavosi pašalinis triukšmas galvoje.^[4] Jis tapo užsidaręs ir linkęs į savistabą. Dar sveikdamas jis ėmėsi kelių eksperimentinių paveikslų. Šis naujoviškas grafikos menas – 80 ofortų, piešinių, tapytų paveikslėlių − buvo išleistas 1799 m. pavadinimu „Kapričai“ (isp. Los Caprichos). Tuo pat metu jis tapė ir portretus bei religinius paveikslus.

1806 m. į Ispaniją įžengė Prancūzijos kariuomenė po Karolio IV susitarimo su Napoleonu dėl Portugalijos nukariavimo, tačiau Napoleono armija nesiruošė trauktis iš Ispanijos. Madride kilo maištas prieš prancūzų okupantus (šiems įvykiams skirti vieni garsiausių Gojos paveikslų, vėliau nutapyti „1808 m. gegužės antroji Madride“ ir „1808 m. gegužės trečioji Madride“). 1808 m. Karolis IV atsisakė sosto ir Napoleonas Ispanijos karaliumi 1808 m. birželį patvirtino savo brolį Žozefą Bonapartą. Nėra žinoma, kaip artimai Goja bendravo su prancūzais ir Žozefu Bonapartu, tačiau jis nutapė keletą paveikslų, vaizduojančių prancūzus ir buvo vienu metu Žozefo Bonaparto dvaro dailininku. Galima spėti, kad Goja simpatizavo Prancūzijos Didžiajai revoliucijai ir jos nešamoms permainoms Europos socialiniame gyvenime, tačiau palankų požiūrį pakeitė prancūzų okupacija.

1812 m. Velingtono hercogo vadovaujama britų kariuomenė išvadavo Madridą. Ispanija entuziastingai pasitiko grįžusi karalių Ferdinandą VII, kuris oficialiai perėmė valdžią po Napoleono imperijos žlugimo 1814 m., tačiau piliečių viltys dėl konstitucinės monarchijos neišsipildė. Ferdinandas VII greit įtvirtino autokratinį režimą, išvaikė parlamentą, atkūrė Inkviziciją. Dėl ryšių su prancūzais Goja buvo iškvietas Inkvizicijos, tačiau paneigė bet kokius ryšius su okupantais. Esą jis niekuomet nenešiojo prancūziško medalio, o Žozefas Bonapartas jam esą niekuomet nepozavo, o jį Goja nutapė iš graviūros.^[5]

1812 m. Gojos žmona Josefa mirė. Tais pat metais jo namų ūkvedei Leocadia Weiss gimė duktė Marija del Rosarijo, kuri, priimama, yra Gojos vaikas.^[5] Karalius Ferdinandas VII toliau patvirtino jį dvaro dailininku su ta pačia 50 000 realų metine alga. 1814 m. Goja nutapė paveikslus, vaizduojančius 1808 m. madridiečių sukilimą: „1808 m. gegužės antroji Madride“ ir „1808 m. gegužės antroji Madride“, bei ruošė graviūras serijai „Karo negandos“ (Los desastres de la guerra).

Nuo 1814 m. Goja gyveno su savo namų tvarkytoja Leocadia ir jos nesantuokine dukra Rosario Weiss. Iki 1819 m. jis daugiausia tapė užsakytus portretus ir dekoravo altorius, taip pat sukūrė seriją graviūrų „La Tauromaquia“, vaizduojančių bulių kautynes, bei ofortus „Los Disparates“.

1819 m., norėdamas nuo visų atsiriboti, Goja nusipirko namą kaime prie Mansanarės upės netoli Madrido. Čia gyvendamas jis sukūrė taip vadinamuosius „Juoduosius paveikslus“, kurie išsiskyrė savo grotesku, vaiduokliškų siluetų vaizdavimu, atspindėjo dailininko baimę išprotėti bei jo požiūrį į žmoniją. Kai kurie iš paveikslų, pvz., „Saturnas, ryjantis savo vaiką“, buvo nutapyti tiesiai ant sienų svetainėje ir valgomajame.

1820 m. Ispanijoje kilo Kadiso maištas ir Ferdinandas VII buvo priverstas įtvirtinti konstitucinę monarchiją. 1823 m. Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII pasiuntė kariuomenę į Ispaniją, kuri atstatė Ferdinando VII absoliutinę valdžią. 1824 m. Goja, pasiteisinęs būtinu sveikatos taisymu, išvyko iš Ispanijos į Prancūziją, aplankė Paryžių ir apsistojo Bordo, kuriame gyveno keletas Ispanijos Švietimo ištremtų veikėjų. 1826 m. trumpam keliavo į Ispaniją, kad paprašytų Ferdinando VII atleisti jį iš pareigų, bet išlaikyti buvusį užmokestį. Ferdinandas VII su tuo sutiko. Goja grįžo į Bordo, kur ir mirė 1828 m. balandžio 16 d. Ten buvo palaidotas. 1919 m. dailininko palaikai buvo perkelti į Karališkąją Šv. Antano iš Floridos koplyčią Madride.

Goja tapė Ispanijos karališkosios šeimos portretus, tarp jų karalių Karolį IV ir Ferdinandą VII. Jo kūrybos temos varijavo nuo linksmų švenčių piešinių gobelenams iki karo vaizdų tapyboje. Tapybos temų kitimas atspindėjo vis niūresnį Gojos charakterį su amžiumi. Gyvenimo pabaigoje jis nuo visų atsiskyrė ir ėmė tapyti tamsius paveikslus, pilnus beprotybės, įniršio, fantazijos. Tikriausai tam darė įtaką liga, kuria jis sirgti pradėjo 1792 m.

Du iš vienų garsiausių Gojos paveikslų yra „Nuoga Macha“ (isp. La maja desnuda) ir „Apsirengusi Macha“ (isp. La maja vestida). Juose vaizduojama ta pati moteris, gulinti tokia pačia poza. Paveikslai skiriasi tik tuo, kad viename jų moteris pavaizduota nuoga, kitame − apsirengusi. Paveiksluose nėra alegorinių ar mitologinių užuominų, todėl „Nuoga Macha“, pasak XX a. meno istoriko Fred Lich, yra „pirmas visiškai pasaulietinis tikro dydžio moters aktas Vakarų mene“.^[6]

Tikroji Machos asmenybė tiksliai nežinoma. Labiausiai paplitusiomis nuomonėmis tai yra Albos hercogienė María Cayetana de Silva, su kuria Goja, manoma, turėjo romaną, arba Pepita Tudó, Manuel de Godoy meilužė. Nei viena šių teorijų nebuvo patvirtinta, nutapytai moteriai Goja tikriausiai suteikė skirtingų žmonių bruožų.

Šie paveikslai niekuomet nebuvo eksponuojami viešai, kol Goja dar buvo gyvas. Jų privačiu užsakovu tikriausiai buvo Manuel de Godoy, Ispanijos ministras pirmininkas bei karalienės Marijos Luizos favoritas.^[7] 1808 m. Godoy prarado savo galią ir jo turtą konfiskavo Ferdinandas VII. 1813 m. Ispanijos inkvizicija konfiskavo abu paveikslus kaip nešvankius. Vėliau, 1836 m. grąžino juos San Fernando vaizduojamosios dailės akademijai.^[8]

Savo sveikimo metu, 1793–1794 m., Goja ant skardos nutapė vienuolika mažų paveikslėlių, žinomų pavadinimu „Fantazijos ir pramanai“. Jie žymi stiprų posūkį Gojos mene. Šiuose paveiksluose daugiau nebėra populiarių festivalių, bet atsirado tamsi ir dramatiška fantazijos ir košmarų tema. Kūrinys „Kiemas su bepročiais“ (isp. Corral de locos) – siaubinga vienatvės, baimės, susvetimėjimo vizija. Mūro ir plieno vartų fone nutapyti pacientai ir vienas sargybinis. Pacientai daro įvairias išraiškas, sėdi, galynėjasi. Paveikslo viršus išnyksta saulės šviesoje, kuri tik pabrėžia nutapytos scenos niūrumą. Paveikslas gali buti suprantamas kaip kaltinimas tuo metu populiariam bepročių gydymui baudžiant, laikant juos su nusikaltėliais, verčiant nešioti sunkius antrankius, kankinant. Brutalumas nukreiptas prieš kalinius, nesvarbu ar jie būtų nusikaltėliai, ar bepročiai, buvo dažna tema vėlesnėje Gojos tapyboje.

Baigdamas šį paveikslą, Goja pats buvo atsidūręs ties fizinio ir psichinio išsekimo riba. Vienas amžininkas sakė, kad „kurtumas ir triukšmas galvoje negerėja, tačiau jis ėmė geriau regėti“. Goja toliau tapė tamsius paveikslus, kuriuos užbaigė „Juodųjų paveikslų“ serija ir kūriniu „Saturnas, ryjantis savo vaiką“.

1799 m. Goja išleido aštuoniasdešimties graviūrų seriją, pavadinimu „Kapričai“ (isp. Los caprichos), kurie, pasak dailininko, vaizdavo „nesuskaičiuojamas silpnybes ir kvailystes, kurias galima atrasti bet kurioje civilizuotoje visuomenėje“.^[9] Gojos darbuose pavaizduotos niūrios vizijos dalinai paaiškinamos šia antrašte: „Proto miegas pažadina pabaisas“ (isp. El sueño de la razón produce monstruos). Vis dėlto, šios graviūros nėra labai niūrios ir jose dažnai galima pastebėti satyrinį Gojos humorą. Jis išjuokia įvairias silpnybes – tiek vyraujančius preitarus, valdančiosios klasės menką išprusimą ir nesavarankiškumą, mokytojų ydas, vedybines klaidas ir racionaus mąstymo nykimą.

1819 m. Goja nusipirko namą, pavadinimu „Kurčiojo namai“ (isp. Quinta del Sordo), kur ant drobių ir ant sienų, nutapė daug neįprastų paveikslų. Vienas garsiausių – „Saturnas, ryjantis savo vaiką“ (isp. Saturno devorando a su hijo). Paveikslas vaizduoja graikų-romėnų mitologinį siužetą apie dievą Saturną, ėdantį savo vaiką. Šio paveikslo prasmė aiškinama kaip užuomina į Ispaniją draskančius pilietinius neramumus. Taip pat jis, pasak Fred Lich, yra „esmingiausias, norint suprasti žmogaus būseną moderniais laikais, taip pat, kaip Mikelandželo ištapytos Siksto koplyčios lubos būtinos, norint suprasti XVI a. esmę“.^[10]

Šis paveikslas su Saturnu yra vienas iš keturiolikos, priklausančių taip vadinamųjų „Juodųjų paveikslų“ serijai. Po Gojos mirties šie paveikslai buvo perkelti nuo sienų ant drobės ir išliko kaip vieni geriausių kūrinių, atspindinčių jo gyvenimo pabaigą, kai dailininkas jau buvo beveik kurčias. Visi šie darbai saugomi Prado muziejuje Madride.

Po 1810 m. Goja sukūrė 85 ofortų grafikos seriją, pavadinimu „Karo negandos“ (isp. Los desastres de la guerra), vaizduojančių scenas iš Prancūzijos-Ispanijos karo. Šie darbai yra neįprastai keliantys nerimą, kartais klaikiai atvaizduoja karo lauko siaubą. Jie nebuvo parodyti viešai iki 1863 m., kai po Gojos mirties buvo praėję 35 metai.^[3]

Gojos kūryba padarė didelę įtaką vėlesnėms kūrėjų kartoms. Jis laikomas pirmuoju iš naujųjų, moderniųjų dailininkų Europos meno istorijoje ir kartu paprastai įvardijamas paskutiniu iš senųjų meistrų.

Enrique Granados sukūrė siuitą pianinui (1911 m.), o vėliau ir operą (1916 m.), kurias abi pavadino „Goyescas“, nes jos buvo įkvėptos garsiojo dailininko darbų. Mario Castel Nuovo Tedesco pagal Kapričus parašė dvidešimt keturias dainas klasikinei gitarai, o Gian Carlo Menotti – operą „Goya“ (1986 m.). 1988 m. amierikiečių muzikinio teatro kompozitorius Maury Yeston išleido miuziklą „Goya: A Life In Song“. Taip pat dailininkas įkvėpė Michael Nyman operą „Facing Goya“ (2000 m.) ir yra pagrindinis personažas Clive Barker pjesėje „Colossus“ (1995 m.) ir Antonio Buero Vallejo pjesėje „El sueño de la razón“ (1970 m.).

Keletas filmų taip pat vaizduoja Gojos gyvenimą: trumpametražis filmas „Goya“ (1948), „The Naked Maja“ (1958), „Goya, historia de una soledad“ (1971), „Goya in Bordeaux“ (1999), „Volavérunt“ (1999), „Goya: Awakened in a Dream“ (1999) ir „Goya's Ghosts“ (2006).

„Candle Hat“, Billy Collins poema, pirmą kartą publikuota 1998 m. rinkinyje „Picnic, Lightning“ yra apie Gojos paveikslą „Autoportretas studijoje“.

• 
  „Vynuogių rinkimas“, apie 1786 m.
• 
  „Manuel Osorio Manrique de Zuñiga portretas“, apie 1788 m.
• 
  „Raita karalienė Marija Luiza Parmietė“, apie 1799 m.
• 
  „Nuoga Macha“, apie 1800 m.
• 
  „Činčono grafienė“, apie 1800 m.
• 
  „Sardinės palaidojimas“, 1812−1814 m.
• 
  „Ferdinandas VII su karališkuoju kostiumu“, apie 1815 m.
• 
  „Dvi moterys, valgančios sriubą“, juodasis paveikslas, apie 1819-23 m.

• 
  „Kas galėjo pagalvoti!“, serija „Kapričai“
• 
  „Koks pasiaukojimas!“, serija „Kapričai“
• 
  „Tu neišsilaisvinsi“, serija „Kapričai“
• 
  „Arklys pagrobėjas“, serija „Los disparates“
• 
  „Laimės kvailybė“, serija „Los disparates“
• 
  „Riteris nukauna bulių praradęs arklį“, serija „La Tauromaquia“
• 
  „Aš tai mačiau“, serija „Karo negandos“
• 
  „Ir nebegalima padėti“, serija „Karo negandos“

• Carr-Gomm, Sarah. Francisco de Goya. 2005, ISBN 978-1-78042-291-6

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Francisco Goya

Vikiteka: Francisco Goya – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• eeweems.com
• franciscodegoya.net Archyvuota kopija 2019-11-07 iš Wayback Machine projekto.
• britannica.com