Sportinis turizmas

Sportinis turizmas (angl. sports tourism) – ekstremalaus sporto neolimpinė sporto šaka varžantis parengtuose maršrutuose kategorizuotose distancijose įveikiant kategorizuotas gamtos kliūtis.

Sportinis turizmas – tai įvairių sudėtingumo kategorijų sportiniai žygiai, įvairios varžybos (technikos, raliai, maratonai, gelbėjimo darbų ir kt.). Su sportiniu turizmu artimai siejasi orientavimosi sportas. Sportinis turizmas skirstomas į kelias turizmo šakas:

• pėsčiųjų turizmas,
• slidžių turizmas,
• kalnų turizmas,
• vandens turizmas,
• dviračių turizmas,
• automobilių turizmas,
• motociklų turizmas,
• urvų turizmas (speleoturizmas),
• žirgų turizmas.

Aktyvusis ir sportinis turizmas pagrįstas visišku ar daliniu keliautojų savarankiškumu įvairiuose žygiuose. Sportiniai žygiai pagal fizinių krūvių intensyvumą ir maršruto gamtines bei technines kliūtis skirstomi į I-VI sudėtingumo kategorijas. Kiekvienai šakai nustatytas minimalus atstumas: pėsčiųjų, slidžių, vandens – 100 km, kalnų apie 75 km, dviračių – 240 km, automobilių – 1000 km, motociklų – 500 km. Rekomenduojamas žygio dienų skaičius: I sudėtingumo kategorijos – 6, II – 8, III – 10, IV – 13, V ir VI – 16 dienų. ^[1]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sportinis turizmas Lietuvoje.

Sportinio turizmo pagrindai susiformavo šeštame dešimtmetyje. Nuo 1958 m. steigiami miestų ir rajonų turistų klubai. Šiems klubams įsikūrus visoje Lietuvoje pradėta rengti sportinio turizmo pirmenybes pagal atskiras sporto šakas, nuo 1969 m. – kalnų turiadas, nuo 1972 m. – pėsčiųjų, nuo 1982 m. – slidžių ir vandens sportinio turizmo maratonus. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje populiariausios sportinio turizmo šakos: pėsčiųjų, vandens, kalnų, dviračių.