Nuosaka

Veiksmažodžio nuosaka – veiksmažodžio forma, nurodanti veiksmo santykį su tikrove, nustatomą kalbančiojo asmens, ketinimus. Daugelis kalbų turi nuosakas (angl. grammatical mood arba mode), kurios išreiškiamos kaitant veiksmažodžių morfologines formas.
Kalbėtojas panaudodamas atitinkamą veiksmažodžio nuosaką teigia ar neigia, kad tai tikra, nurodo, kad taip nėra, bet galėtų būti ir pan.

Paprastai kalba turi ne visas įmanomas nuosakas. Pvz., šiuolaikinė anglų kalba turi tik tris nuosakas. Kai kurios Uralo šeimos kalbos turi daugiau kaip dešimt nuosakų, nencų kalba – šešiolika. Manoma, kad indoeuropiečių prokalbė turėjo keturias nuosakas (jas turėjo konservatyvios indoeuropiečių kalbos – Avestos iranėnų kalba, senoji graikų kalba, sanskritas).

Ne visos nuosakos yra aiškiai atskirtos viena nuo kitos. Skirtingose kalbose skirstymas į nuosakas yra skirtingas, kartais jų skirtumai yra gana neryškūs.

Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus – vietoje ''' ''' naudoti [[]] Jei galite, sutvarkykite.

Lietuvių kalboje yra keturios nuosakos:

• Tiesioginė
• Tariamoji
• Liepiamoji (kartais yra išskiriama geidžiamoji nuosaka).
• Netiesioginė

Tiesioginė nuosaka konstatuoja, kad veiksmas vyksta ('dainuoja'), vyko ('dainavo'), vykdavo ('dainuodavo') ar vyks ('dainuos').

Turi:

• Keturis vientisinius laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį).
• Keturis pradėtinius laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį): (jis) bedainuojąs, buvo bedainuojąs, būdavo bedainuojąs, bus bedainuojąs.^[1]
• Keturis atliktinius laikus (esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį): yra dainavęs, buvo dainavęs, būdavo dainavęs, bus dainavęs.

Šia nuosaka galima išreikšti valią, raginimą, pageidavimą, įsakymą, įsitikinimą, veiksmą ir pan.

Lietuvių kalboje ji yra darinys iš bendraties, apima tai, ką kitose kalbose žymi kelios nuosakos.

Tariamosios nuosakos reikšmės:

• Sąlyga: Kad tu pokyly būtum buvusi, tai dabar nežiovautum.
• Tariamas lyginimas: Lengvas šlamesys pasigirsta ore, lyg vėjas švelnia ranka brauktų per nugarą.
• Galimybė: Ne toks aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų.
• Abejojimas: Nejaugi būtų sužinojusios?
• Liepimas: Žiūrėk, kad iš namų kojos nekeltum!
• Pageidavimas: Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau.

Turi tris formas:

• Vientisinę: dainuočiau, dainuotų, dainuotume, dainuotumėte.
• Pradėtinę: būtum bedainuojąs, būtumėte bedainuoją ir t. t.
• Atliktinę: būtum dainavęs, būtumėte dainavę ir t. t.

Ji yra darinys iš bendraties, reiškia kalbančiojo liepimą, įsakymą, prašymą, pageidavimą, raginimą veikti.

Nėra vienaskaitos pirmojo asmens, kadangi neprireikė turėti veiksmažodžio formą išreikšti įsakymą sau. Trečiasis asmuo kartais vadinamas geidžiamąja nuosaka (pvz., tebūnie [1] Archyvuota kopija 2008-02-09 iš Wayback Machine projekto.).

Turi tris formas:

• Vientisinę: dainuok, tedainuojie / tedainuoja, dainuokime, dainuokite.
• Pradėtinę: būk bedainuojąs, būkite bedainuoją ir t. t.
• Atliktinę: būk dainavęs, būkite dainavę ir t. t.

Netiesioginę nuosaką (kartais vadinamą ir „dalyvių kalba“, atpasakojamąja nuosaka) sudaro veikiamosios rūšies dalyvių formos: dainuojąs, dainavęs, dainuodavęs, dainuosiąs. Turi visus tiesioginės nuosakos laikus (įskaitant sudėtinius), tačiau tokiu atveju veiksmažodžiai yra kaitomi ne asmenimis, o giminėmis ir skaičiais.

Netiesiogine nuosaka perpasakojami dalykai, kurių kalbėtojas nėra patyręs tiesiogiai arba kuriais jis abejoja: Čia kažkada stovėjusi tvirtovė. Ši nuosaka taip pat būdinga literatūriniam stiliui, ypač liaudies pasakoms.

Veiksmažodžių nuosakos gali būti vartojamos viena vietoje kitos. Toks vartojimas daro kalbą įtaigesnę, vaizdingesnę, gyvesnę.

• 1. Tiesioginė nuosaka vartojama vietoje tariamosios ir liepiamosios (reiškiamas įsakymas, liepimas).

Tegul visas pasaulis šauktų, jog jisai nebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu, nieko, kad tik imtų!

Štai tau trys kuodeliai linų. Suverpsi be verpstės ir išlenksi be lankčio.

• 2. Tariamoji nuosaka vartojama vietoje tiesioginės, liepiamosios ir geidžiamosios (su dalelyte kad).

Būtai brigadininkas, o samanomis kreiki.

Jurgel, tu miltų pilstyti padėtumei.

Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų mano vargelį iš anytos vartelių!

• 3. Liepiamoji nuosaka vartojama vietoje tiesioginės, tariamosios ir kai kalbama apie būtinus, neišvengiamus, nuo kalbančiojo valios nepriklausomus veiksmus.

Nelįski prie dervos – nebūsi dervotas.

Matau, kad niekis, taip bloga, kad nors bėk kur užsimerkęs…

Taigi dabar bylinėkis su juom, taip ubagu tapęs.

Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.