Pitkerno salos

Pitkerno salos
Pitcairn Islands


(Išsamiau)

Laiko juosta: (UTC-8)
------ vasaros: (UTC)

Valstybė

Jungtinė Karalystė

Administracinis centras

Adamstaunas

Oficialios kalbos

anglų, pitkerniečių

Gubernatorius

Victoria Treadell

Meras

Shawn Christian

Gyventojų

56

Plotas

47 km²

Tankumas

1,19 žm./km²

Tel. kodas

+64

Vikiteka

Pitkerno salosVikiteka

Pitkerno salos – salų grupė, esanti Ramiojo vandenyno pietuose bei priklausanti Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijoms. Tai vienintelė Britų užjūrio teritorija Ramiajame vandenyne. Vakaruose ribojasi su Prancūzijos Polinezija.

Pitkernas yra viena atokiausių vietų pasaulyje – salynas yra maždaug pusiaukelėje tarp Naujosios Zelandijos ir Peru. Pagrindinė Pitkerno sala yra 2170 km į pietryčius nuo Taičio, 5310 km nuo Oklando (Naujosios Zelandijos), 6600 km nuo Panamos.

Istorija

Manoma, kad patys pirmieji Pitkerno salų gyventojai buvo polineziečiai, kurie buvo įsikūrę Hendersono bei Pitkerno salose. Archeologai mano, kad polineziečiai salose gyveno iki pat XV a.

1606 m. portugalų keliautojas Pedras Fernandesas de Kirosas atrado Diusi ir Hendersono salas ir pavadino jas „Įsikūnijimo“ bei „Jono Krikštytojo“ salomis.

1767 m. britų sargybos laivo įgula aptiko Pitkerno salą, kuri buvo pavadinta 15-mečio įgulos nario Roberto Pitkerno, kuris pirmasis pastebėjo salą, garbei.

1790 m. devyni maištininkai iš laivo „Bounty“ bei grupelė Taičio salos gyventojų atplaukė į salą, padegė savo laivą ir įsikūrė Pitkerno saloje. Naujieji salos gyventojai vertėsi žemdirbyste bei žvejyba. Jų bendruomenės lyderiu tuo metu buvo Džonas Adamsas, kurio garbei vėliau buvo pavadinta šalies sostinė – Adamstaunas. Kiti maištininkai greitai žuvo arba buvo nužudyti.

1838 m. Pitkerno salos tapo Britų kolonija. Apie 1850 m. salos gyventojų skaičius buvo toks didelis, jog gyventojams ėmė trūkti vietos. Salos gyventojai kreipėsi į britus, kurie pasiūlė persikelti į Norfolko salą. 1856 m. visa, beveik 200 žmonių bendruomenė leidosi į ilgą, penkias savaites trukusią kelionę į Norfolką. Praėjus 8 mėnesiams nuo atvykimo į Norfolką, 18 žmonių nusprendė grįžti atgal į Pitkerną; po 5 metų dar 27 žmonės padarė tą patį.

Geografija

Salyną sudaro 4, gana toli viena nuo kitos išsidėsčiusios salos, iš kurių pati didžiausia – Hendersono sala (31 km²) yra negyvenama (paskelbta rezervatu ir įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą). Vienintelė apgyvendinta sala – Pitkernas, yra vulkaninės kilmės, o jos plotas vos 4,6 km². Likusios dvi – nedideli atolai (Oeno bei Diusi). Salose nėra uosto ar lėktuvų pakilimo tako.

Pitkerno sala yra vulkaninės kilmės, susidariusi ties Pitkerno magmos židiniu. Salos ilgis – 3,2 km, plotis – 1,6 km. Krantai labai skardingi, vienintelė vieta išsilaipinimui yra Baunti įlanka. Paviršius kalnuotas, uolingas, aukštis siekia iki 347 m (Pavalos slėnio gūbrys). Būdingos pievos, krūmynai, dauguma miško iškirsta.

Klimatas tropinis, drėgnas ir šiltas. Spalio–balandžio laikotarpiu temperatūros laikosi tarp 25–35 °C, gegužės–rugpjūčio laikotarpiu – tarp 17–25 °C. Vasarą oro drėgnumas pasiekia 95 %. Lietingasis laikotarpis trunka nuo lapkričio iki kovo. Pasitaiko taifūnų.

Pitkerno salose yra endeminių augalų rūšių, peri jūriniai paukščiai. Pitkerno saloje apgyvendintas Galapagų vėžlys.

Gyventojai

Gyventojų skaičius – 48 (mažiausią pasaulyje gyventojų skaičių turinti šalis), visi jie yra maištą sukėlusių „Bounty“ laivo jūreivių bei Taičio salos aborigenų palikuonys. Nuo 1937 m., kai gyventojų skaičius buvo pasiekęs 233 žmones, salos gyventojų mažėja, daugiausiai – dėl emigracijos į Naująją Zelandiją ir kitas šalis. Pitkerno salų gyventojai XIX a. yra apgyvendinę Norfolko salą.

Pitkerno gyventojai yra maišytos britų–taitiečių kilmės. 2005 m. saloje apsigyveno britų pora. Salos gyventojai bendrauja kreoliška pitkerniečių kalba, kuri susidarė iš anglų ir polineziečių kalbų. Vėliau kartu su Pitkerno emigrantais ši kalba paplito ir Norfolko saloje. Visi Pitkerno gyventojai yra Septintosios dienos adventistai. Adamstaune yra 1954 m. pastatyta bažnyčia. Tiesa, dabar aktyviais bažnyčios nariais tėra keletas žmonių.

Saloje yra 1 mokykla, kurioje 2000 m. buvo 7 vaikai. Joje buvo sukurta knyga pitkerniečių kalba Mi Bas Side orn Pitcairn.

Ekonomika

Ekonomika primityvi. Daugiausia kultivuojamas žemės ūkis, auginami citrusiniai vaisiai, cukranendrės, melionai, bananai, dioskorėjos ir ankštiniai, išgaunamas medus. Elektros energija gaunama iš dyzelinių ir dujinių generatorių. Pagrindinis pajamų šaltinis – salų pašto ženklų pardavimas filatelistams. Nuo 1967 m. salose funkcionuojanti valiuta – Naujosios Zelandijos doleris. Nuo 1988 m. kalamos Pitkerno salų dolerio monetos faktiškai pardavinėjamos kaip kolekcinės.

Ryšiai ir transportas

Pitkerne televizija ir internetas naudojamas palydovų dėka. Tarpusavyje gyventojai bendrauja racijomis.

Pitkerno saloje nėra jokio tako lėktuvams tūpti, taip pat nėra jokios vietos, tinkamos prišvartuoti laivus. Vienintelė priemonė, kuria reguliariai gabenami kroviniai ir keliauja žmonės yra laivas MV Claymore 2. Privačias keliones iš Mangarevos (Prancūzijos Polinezija) vykdo SV Xplore. Jam priartėjus prie salos, vietiniai gyventojai valtimis nugabena žmones ir krovinius į krantą. Dėl aukštų bangų kartais toks išlaipinimas yra labai pavojingas. Saloje yra 6,4 km ilgio kelias, einantis nuo Baunti įlankos iki Adamstauno. Salos gyventojai keliauja pėsčiomis arba keturračiais.

Kultūra

Pitkerne kasmet švenčiama Baunti diena (sausio 23 d.), kai simboliškai sudeginant laivo „Baunti“ kopiją, pažymimas maištininkų įvykdytas laivo sudeginimas.