Palestinos mandatas

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918) vykęs arabų sukilimas prieš Osmanų valdžią ir britų Egipto ekspedicinės pajėgos išstūmė turkus osmanus iš Levanto.^[2] 1915–1916 m. Mekos šerifas Chuseinas ibn Alijus ir britų diplomatas Henris Makmahonas apsikeitė laiškais, kuriuose britai pažadėjo pripažinti arabų nepriklausomybę, jie šie sukiltų prieš turkus. Nepaisant to, remdamosi Saikso ir Piko susitarimu, D. Britanija ir Prancūzija pasidalijo arabų teritorijas.

Problemą dar labiau apsunkino 1917 m. Balfūro deklaracija, kurioje Didžioji Britanija pažadėjo remti „tautinių žydų namų“ Palestinoje įkūrimą. Karo pabaigoje britai ir prancūzai sudarė bendrą „okupuotos priešo teritorijos administraciją“ buvusioje Osmanų Sirijoje. Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti, kurį 1922 m. įteisino Tautų Sąjunga. Vienas iš Tautų Sąjungos mandatų sistemos tikslų buvo valdyti žlugusios Osmanų imperijos teritorijas „iki kol jos pačios galės tai padaryti“.^[3]

Palestiną valdant britams, smarkiai išaugo žydų imigracijos mastai, o tai paskatino kurtis žydų ir arabų nacionalistinius judėjimus. Vietinių arabų ir atsikėlusių žydų konfliktai sukėlė arabų maištą (1936–1939) ir žydų sukilimą (1944–1948). 1947 m. lapkričio 29 d. JT Generalinė Asamblėja pritarė Palestinos padalijimo planui, numatančiam padalyti Palestiną į dvi valstybes: arabų ir žydų. Per Palestinos karą (1947–1949) Palestinos mandato teritoriją pasidalijo Izraelis, Jordanija, aneksavusi Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę, ir Egiptas, aneksavęs Gazos Ruožą.