Anglijos pilietinis karas

Anglijos pilietinis karas
Trijų karalysčių karas
Apskritagalvių / parlamentarizimo šalininkų pergalė prieš rojalistus per Neisbio mūšį 1645 m. birželio 14 d. Mūšis iš esmės nulėmė pilietinio karo eigą.
Data 1642 m. rugpjūčio 22 – 1651 m. rugsėjo 3 d. Vieta Anglija, Škotija, Velsas ir Airija Rezultatas Parlamento šalininkų pergalė
Priešininkai
Rojalistai Kavalieriai Škotija (antrasis ir trečiasis pilietiniai karai) Rojalistai Sandorininkai Engeidžeriai (antrasis pilietinis karas) Airijos konfederatai (1644–45, 1649–51)	Parlamento šalininkai Apskritagalviai Sandorininkai (pirmasis pilietinis karas) Sandrauga (trečiasis pilietinis karas)
Vadai
Karalius Karolis I   Reino princas Rupertas Karalius Karolis II Aleksanderis Leslis (antrasis pilietinis karas) Deividas Leslis	Džonas Hampdenas † Džonas Paimas Robertas Deverio Tomas Feirfaksas Oliveris Kromvelis Aleksanderis Leslis (pirmasis pilietinis karas)
Aukos
50 700 nužudyta, 83 467 paimti į nelaisvę[1]	34 130 nužudyta, 32 823 paimti į nelaisvę[1]
127 000 mirčių ne dėl kovinių veiksmų (tarp jų apie 40 000 civilių)

Anglijos pilietinis karas – 1642–1651 m. vykę pilietiniai karai ir politinės machinacijos tarp parlamentinės santvarkos šalininkų („apskritagalvių“) ir rojalistų („kavalierių“).^[2] Tarp kariaujančiųjų pusių ryškiausia takoskyra buvo Anglijos santvarkos ir tikėjimo išpažinimo laisvių klausimais. Karą galima išskirti į tris etapus – pirmajame (1642–1646 m.) ir antrajame (1648–1649 m.) vyko kovos tarp karaliaus Karolio I ir Ilgojo parlamento šalininkų, o trečiajame (1649–1651 m.) vyko kovos tarp karaliaus Karolio II šalininkų ir Trumpojo parlamento šalininkų. Karuose taip pat dalyvavo Škotijos sandorininkai ir Airijos konfederatai. Karas baigėsi parlamento šalininkų pergale Vusterio mūšyje 1651 m. rugsėjo 3 d.

Skirtingai nei kituose Anglijos pilietiniuose karuose, kuriuose daugiausia kovojama dėl to, kas turėtų valdyti, šie konfliktai pat sprendė, kokiu būdu bus valdomos Anglijos, Škotijos ir Airijos karalystės. Rezultatas buvo trejopas: Karolis I nuteistas mirties bausme (įvykdyta 1649 m.), sūnus Karolis II 1651 m. ištremtas, o Anglijos monarchiją pakeitė Anglijos Sandrauga, kuri nuo 1653 m. Anglijos, Škotijos ir Airijos sandraugos pavidalu suvienijo Britų salas, 1653–1658 m. valdytas Oliverio Kromvelio ir 1658–1659 m. jo sūnaus Ričardo. Anglijoje buvo panaikintas Anglijos bažnyčios monopolis, o Airijoje nugalėtojai įtvirtino nusistovėjusią protestantų viršenybę. Konstituciniu požiūriu karų baigtis sukūrė precedentą, kai Anglijos monarchas be Parlamento sutikimo negali valdyti, nors parlamento suvereniteto idėja buvo teisiškai įtvirtinta tik per 1688 m. įvykusią šlovingąją revoliuciją.^[3]