Butrimonys
Kitos reikšmės – Butrimonys (reikšmės).
| Butrimonys | ||
|---|---|---|
| ||
  Butrimonys |
||
| 54°30′07″š. pl. 24°15′07″r. ilg. / 54.502°š. pl. 24.252°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Alytaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Alytaus rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Butrimonių seniūnija | |
| Gyventojų | 739 | |
 Vikiteka |
Butrimonys | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Бутрыманцы[2], rus. Бутриманце[3] | |
.jpg)
Butrimonys – miestelis Alytaus rajono savivaldybėje, prie plento Punia–Onuškis, abipus Plasaupės upelio. Seniūnijos, seniūnaitijos ir parapijos centras. Miestelis yra radialinio plano, urbanistikos paminklas. Miestelio vakarinė dalis susidarė prie kelio į Vilnių. Senojoje dalyje, susiformavusioje iki XVIII a. pabaigoje, išliko gatvių tinklas, trijų pagrindinių gatvių sankryžoje yra vienintelė Lietuvoje trikampė aikštė. Vyrauja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vienaukščiai mediniai ir mūriniai namai. Aikštė apsupta XX a. pradžios pirklių ir amatininkų namų.
Stovi neogotikinė istoristinio stiliaus Butrimonių Išganytojo bažnyčia, pastatyta 1926 m. Yra Butrimonių gimnazija (joje yra krašto muziejus), biblioteka, vaikų darželis, paštas (LT-64061). Prie pat Butrimonių, Mažiūnų kaime, veikė Butrimonių hipodromas žirgų sportui. Šalia įsikūręs P. Bočkaus žirgynas, skirtas tiek sportui ir laisvalaikiui. 1999 m. minint Butrimonių 300 metų jubiliejų, pastatytas paminklas-stela (skulptorius A. Janušonis) 1941 m. sušaudytiems miestelio žydams atminti.
Miestelis įsikūręs abipus Plasaupės upelio.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad miestelio vardas yra asmenvardinis vietovardis, tikriausiai kilęs nuo pavardės Butrimonis.[4] Pirmą kartą jis minimas 1510 m. spalio 28 d.[5]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad Ldk Vytauto laikais čia buvo įkurdinti totoriai, suformavę vėlesnio miestelio pietryčių dalį – Totorių priemiestį. Jie vertėsi daržininkyste. XIV–XV a. gyvenvietė kūrėsi prie svarbaus Vilniaus–Punios kelio. Per Valakų reformą 1557 m. išmatavus kaimą, minimą 1699 m., tarp Totorių priemiesčio ir kaimo išaugo miestelis, minimas nuo 1720 m. ir buvęs dabartinėje centrinėje dalyje.
1744 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, nuo 1782 m. gyvenvietė vadinama miestu. Totorių priemiestis, buvęs pietrytinėje Butrimonių dalyje, kaimas ir miestelis vystėsi atskirai, bet iki 1849 m. susiliejo. Butrimonys keliskart kentėjo nuo karų ir gaisrų. 1787 m. sudegė 39 iš 58 žydų sodybos.
XIX a. pradžioje ypač suaktyvėjo amatai ir prekyba, 1839 m. 120 šeimų iš 140 vertėsi prekyba ir amatais. Totoriai turėjo kepyklų, odos dirbtuvių; veikė smuklė, 4 parduotuvės (1812 m.). Butrimonys degė 1835, 1856, du kartus 1869 m., taip pat 1907 m. Nuo 1878 m. miestelyje vyko dideli turgūs ir gyvulių prekymečiai, atvykdavo pirklių iš Rusijos ir Lenkijos. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pusė miestelio gyventojų buvo žydai, jie čia turėjo įvairių krautuvių. Butrimonys tuo metu buvo Trakų apskrities miestelis, valsčiaus centras.[6]
Lietuvai praradus Vilniaus kraštą sumenko Vilniaus–Alytaus kelio, o kartu ir Butrimonių ūkinė reikšmė. 1941 m. birželio mėn. okupacinė valdžia ištrėmė 5 Butrimonių šeimas. Per nacių okupaciją 1941 m. rugsėjo 9 d. netoli Butrimonių sušaudyti 740 žydų.[7] Per Antrąjį pasaulinį karą Butrimonių centrinė dalis sudegė. Pokario metais apylinkėse veikė Dainavos apygardos, Dzūkų partizanų rinktinės partizanai.
1950–1992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė, nuo 1979 m. – ir tarpūkinio paukštyno centrinė gyvenvietė.[8][9] 2001 m. patvirtintas Butrimonių herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1861–1915 m. | Butrimonių valsčiaus centras | Trakų apskritis |
| 1919–1950 m. | Alytaus apskritis | |
| 1950–1954 m. | Butrimonių I apylinkė ir Butrimonių II apylinkė | Jiezno rajonas |
| 1954–1962 m. | Butrimonių apylinkės centras | |
| 1962–1995 m. | Alytaus rajonas | |
| 1995– | Butrimonių seniūnijos centras | Alytaus rajono savivaldybė |
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1784 m. miestelyje buvo 38 žydų šeimos, 192 asmenys. 1795 m. miestelyje buvo 277, dvare – 42, kaime – 94 gyventojai.
 | |||||||||
| 1795 m. | 1861 m. | 1862 m.*[3] | 1891 m.*[2] | 1897 m.sur. | 1923 m.sur.[10] | 1959 m.sur.[11] | 1970 m.sur.[12] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 423 | 1 827 | 1 827 | 2 400 | 2 394 | 631 | 847 | 786 | ||
| 1975 m.[13] | 1979 m.sur.[14] | 1984 m.[15] | 1989 m.sur.[16] | 2001 m.sur.[17] | 2011 m.sur.[18] | 2021 m.sur. | - | ||
| 713 | 742 | 985 | 1 109 | 1 126 | 941 | 739 | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Butrimonyse gimė:
- Meiras Simča (1843–1926) – Daugpilio rabinas.[19]
- Bernardas Berensonas (1865–1959) – renesanso meno kritikas.
- Senda Berenson Abbott (1868–1954) – viena iš JAV moterų krepšinio pradininkių.
- Adas Jakubauskas (g. 1964) – politologas, socialinių mokslų daktaras, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.
- Audrius Janušonis (g. 1968) – Lietuvos keramikas.
- Algirdas Sliesaravičius (g. 1939) - Lietuvos genetikas, vienas iš šiuolaikinių pašarinių augalų metodų kūrėjas; Lietuvos mokslo premijos laureatas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Бутрыманцы. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 5 (9) : Буны — Вальтер. С.-Петербургъ, 1891., 85 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 342 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 39–40
- ↑ http://gintarinesvajone.lt/2013/10/03/is-butrimoniu-praeities/
- ↑ Butrymańce (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 484 psl. (lenk.)
- ↑ Austin, Ben (1997). „The Einsatzgruppen -- Mobile Killing Units“. Middle Tennessee State University. Suarchyvuotas originalas 2010-06-19.
- ↑ Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 2, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 1, Vilnius, 2002 m.
- ↑ Algimantas Miškinis. Butrimonys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 674 psl.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Butrimonys. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 296 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Butrimonys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 348 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Algimantas Miškinis ir kt. Butrimonys 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 316
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Robert Daniłowicz, W stronę Butrymańc Archyvuota kopija 2012-10-01 iš Wayback Machine projekto., Rzeczpospolita, 2009-12-12
- Butrimonys (sud. Danutė Anušauskienė). – Alytus: Albagrafija, 2007. – 116 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-639-15-2
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Butrimonys. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 396 psl.
| ||||||||||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
STAKLIŠKĖS – 13 km |
| |||||||||
| PUNIA – 11 km |
|
Eičiūnai – 4 km | |||||||||
| Raižiai – 5 km Tabalenka – 6 km ALYTUS – 21 km |
Trakininkai – 2 km Pivašiūnai – 10 km | ||||||||||
