Darbo sutartis

Darbo sutartis – sutartis tarp darbuotojo ir darbdavio, kuria darbuotojas įsipareigoja dirbti (t. y. atlikti tam tikrą darbą, vykdyti tam tikras darbo funkcijas); privatinės teisės sutartis. Istoriškai kilo iš samdos sutarties (samdos santykių). Darbo sutartis – vienas svarbiausių individualios darbo teisės institutų, reguliuojantis privatinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio. Jame pasireiškia sutarties šalių autonomija, dispozityvumas. Sutartimi pagrindžiami sutartiniai santykiai, jie nustatomi, pratęsiami arba pakeičiami.

Lietuvoje darbo sutartį reguliavimo netgi specialus įstatymas – 1991 m. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas, netekęs galios, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (LR DK). Pagrindinės galiojančios normos, svarbios reguliuojant darbo sutartį yra LR DK III dalis „Individualūs darbo santykiai“, XII skyrius „Darbo sutartis“^[1].

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (LR DK 93 str.). Darbo sutarties turinį sudaro jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis Kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja šiam Kodeksui, įstatymui arba kolektyvinei sutarčiai, taikomos šio Kodekso, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Ginčą dėl darbo sutarties sąlygų taikymo sprendžia darbo ginčų nagrinėjimo organai (DK 94 str.).

Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų (LR DK 95 str. 1 d.). Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.). Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.).

Šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.).

Darbo sutartyje gali būti sulygta: jeigu sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai.

Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (LR DK 99 str.). Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą. Rašytinė darbo sutartis sudaroma 2 egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale. Toks žurnalas neprivalomas, jei darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau darbuotojų. Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui pastarojo tapatybę patvirtinantį dokumentą (darbo pažymėjimą). Darbo sutarties pavyzdinę formą, registravimo taisykles, taip pat darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento formą, jo išdavimo, nešiojimo bei pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarką nustato Vyriausybė.

Darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą.

Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu vėlesnė darbo pradžia nenustatyta šalių susitarimu

Vokietijoje nėra privaloma rašytinė darbo sutarties forma. Kai kuriose ūkio šakose įprastas rankos paspaudimas („Handschlag“), kurio visiškai pakanka. Jei yra terminuoti darbo santykiai, tam, kad jie būtų pripažinti pagal įstatymą, (te)reikia rašytinio susitarimo dėl termin(uotum)o (§ 14 Abs. 4 Teilzeit- und Befristungsgesetz).

• Viktoras Tiažkijus. Darbo teisė: teorija ir praktika, 1 t. – Vilnius: Justitia, 2005.
• Darbo sutartis: sudarymas, vykdymas, nutraukimas: mokomoji priemonė (sud. Genovaitė Dambrauskienė, Rasa Macijauskienė, Ingrida Mačernytė-Panomariovienė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 360 p. – ISBN 978-9986-06-275-2