Disidentas

Disidentas (lot. dissidens, dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis) – asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nepripažįstantis (nesilaikantis) vyraujančios ideologijos.

Disidentas paprastai griežtai laikosi valstybėje priimtų teisės normų, ypač konstitucijos, nenaudoja smurto ir apsiriboja aktyvia žodine valdžios ar dominuojančios ideologijos kritika. Paprastai ši sąvoka apibūdina politinius disidentus, kovojančius prieš autoritarinį režimą ar nusistovėjusią konstitucinę tvarką.

Taip pat išskiriami socialiniai disidentai, kovojantys prieš dominuojančią socialinę sistemą, bei religiniai disidentai. Asmuo, kuris, opoziciją išreiškia ne tik ne tik žodine kritika, bet ir karine jėga, vadinamas rezistentu.

Disidentais vadinami XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos-devintojo dešimtmečio opozicinio sąjūdžio TSRS bei kai kuriose sovietinio bloko valstybėse dalyviai, pvz., Čekoslovakijoje taip buvo vadinami „Chartija 77“ dalyviai. Terminas paplito Vakarų šalyse, labiau taikytas rusų ir kitų TSRS slavų tautų žmonėms, o TSRS okupuotose šalyse, pvz., Baltijos šalyse, disidentų judėjimas laikomas pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalimi.

Disidentų sąjūdis TSRS prasidėjo po J. Stalino mirties 1953 m. ir po 1956 m. TSKP XX suvažiavimo šiek tiek sušvelnėjus sovietiniam totalitariniam režimui (vadinamasis atšilimas). Pradėti platinti sovietinės cenzūros uždrausti ir Vakarų šalyse išleisti literatūros kūriniai, Maskvoje, prie paminklo V. Majakovskiui pradėti rengti poezijos skaitymai. Savilaidos būdu buvo leidžiama necenzūruota spauda – 1960 m. literatūrinis almanachas „Sintaksis“, 1961 m. žurnalas „Feniks 61“, 1968–1983 m. „Einamųjų laikų kronika“ (Хроника текущих событий) ir kt. Disidentai, kurių vieno disidentų, A. Amalriko, duomenimis, 1969 m. buvo apie 1000, siekė informuoti TSRS ir Vakarų šalių visuomenę apie padėtį Tarybų sąjungoje.

Demonstracijomis, kurių pirmoji surengta 1965 m. gruodžio mėn. Maskvoje, disidentai protestavo prieš kitaminčių persekiojimą, Varšuvos bloko karinę intervenciją į Čekoslovakiją (1968 m. rugpjūčio 25 d.) ir kitą. Didelę reikšmę disidentų judėjimo plėtrai ir represijų prieš juos paūmėjimui turėjo „Atviras laiškas“, kurį 1965 m. lapkričio mėn. išplatino dvasininkai Glebas Jakuninas ir Nikolajus Ešlimanas.

Nors sovietinės santvarkos disidentai atvirai nekritikavo, prieš juos iškart imtasi represijų, tiesa, ne tokių griežtų, kaip J. Stalino laikais. Kovą su disidentais vedė KGB 5-oji vyriausioji valdyba. Jau 1962 m. keturi poezijos skaitymų dalyviai, tarp jų – Vladimiras Bukovskis, buvo nuteisti po keletą metų kalėti. Disidentai prievarta gydyti psichiatrijos ligoninėse (Petras Grigorenko, V. Bukovskis ir kt.). Rašytojų, kurių kūriniai buvo išleisti užsienyje, Julijaus Danielio ir Andrejaus Siniavskio teismas 1966 m. pradėjo keliolikos politinių procesų seriją. 1967–1970 m., daugiausia už sovietinės santvarkos šmeižimą, nuteisti Aleksandras Ginzburgas, V. Bukovskis, P. Grigorenko, Natalija Gorbanevskaja, Larisa Bogoraz ir daug kitų. 1975 m. Vilniuje 7 metams GULAG'o lagerių buvo nuteistas mokslininkas biofizikas Sergejus Kovaliovas.

Represijos disidentų sąjūdžio nenuslopino. 1969 m. gegužės mėn. Maskvoje įkurta Žmogaus teisių TSRS gynimo iniciatyvinė grupė, 1970 m. lapkričio mėn. – Žmogaus teisių gynimo komitetas, į kurį įėjo Andrejus Sacharovas, A. Tverdochlebovas, V. Čalidze). 1976 m. kovo mėn. A. Sacharovas, Jelena Boner, Jurijus Orlovas įkūrė pirmąją TSRS Maskvos Helsinkio grupę. Netrukus tokios grupės sukurtos Lietuvoje (Lietuvos Helsinkio grupė), Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje.

Disidentus imta tremti iš TSRS. 1977 m. ištremtas Aleksandras Solženicynas, 1979 m. A. Ginzburgas, E. Kuznecovas ir kt. Keturis kartus teistas V. Bukovskis 1976 m. iškeistas į Čilės komunistų partijos vadovą L. Korvalaną. 1972 m. iš V. Čalidzės, 1978 m. iš P. Grigorenkos atimta TSRS pilietybė. Kartu su „oficialiais“ disidentais buvo ištremti ir judėjime nedalyvavę sovietinei valdžiai neįtikę asmenys, tokie, kaip būsimas Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis.

Nuo 1985, TSRS prasidėjus vadinamajai perestroikai, represijos prieš disidentus silpnėjo. 1990 m. paleisti paskutiniai politiniai kaliniai.^[1]

Prancūzijoje XVI a.-XVIII a. disidentais buvo laikomi hugenotai, Vokietijoje iki 1919 m. senkatalikiai. Anglijoje XVI a.-XVII a. disidentai vadinti nonkonformistais.

XVI a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje disidentais buvo vadinami visi nekatalikai, visų pirma stačiatikiai (nuo 1596 m. Bresto unijos – dizunitai). XVI a. viduryje evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir čekų broliai vadinti eretikais, nuo 1573 m., patvirtinus Varšuvos konfederacijos aktą – disidentais. 1717 m. Varšuvos seimo nutarimu stačiatikius vėl imta vadinti disidentais. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijoje paskelbus visišką tikybos laisvę disidentų sąvoka nebevartota. XVIII a. tariamas disidentų gynimas buvo vienas pretekstų Rusijai ir Prūsijai kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus. ^[2]