Finougrai

Finougrai – istorinė etninė ir lingvistinė tautų grupė, kalbanti iš Uralo prokalbės kilusiomis finougrų kalbomis. Skirstoma į finus ir ugrus. Gyvena Rytų ir Šiaurės Europoje bei Vakarų Sibire. Nors finougrų kalbos visiškai skiriasi nuo indoeuropiečių, etniškai ir genetiškai finougrai nuo kitų Europos tautų nesiskiria, tik samių mitochondrinė DNR daugeliui europiečių nebūdinga, ji panaši į pirmųjų Europos gyventojų ir baskų.

Anksčiau manyta, kad akmens amžiuje finougrai buvo apsigyvenę milžiniškose teritorijose tarp Baltijos jūros vakaruose ir Uralo kalnų rytuose, nes, remiantis vien archeologinių kultūrų tęstinumu, neolitinė šukinės duobelinės keramikos kultūra, 5300 m. pr. m. e. paplitusi Šiaurės Rytų Europoje, buvo sieta su ankstyvaisiais ugrofinais^[1]. Pasak kalbininkų, finougrų kalbų chronologija per vėlyva, kad ją būtų galima sieti su šukinės keramikos kultūra^{[2][3][4][5][6]} ir pagal naujesnę versiją duobelinei šukinei kultūrai priklausę žmonės galėjo kalbėti kita senovės Europos kalba, nes kai kuriose šios kultūros arealo srityse vietovardžiai ir vandenvardžiai liudija čia buvus neugrofinišką ir neindoeuropietišką kalbą.^[7]

Atmetus tęstinumo teoriją, naujausiais lingvistiniais duomenimis Uralo tautų protėvynė buvo apie Kamos upę ar, žiūrint plačiau, tarp didžiojo Volgos vingio ir Uralo kalnų. Uralo prokalbės skilimas ir kalbų išplitimas datuojamas maždaug 2000 m. pr. m. e., o ankstyviausia stadija bent tūkstantmečiu senesnė. Priešingai archeologinės kultūros tęstinumo požiūriui, finougrai išplito žymiai vėliau ir Uralo prokalbe šnekėta atokiau nuo Europos.^[5][6]

Kaip rodo su metalo apdorojimu bei prekyba susijęs skolinių sluoksnis finougrų prokalbėje, II tūkst. pr. m. e. tarp finougrų plito bronzos apdorojimo technika, kurią atnešė įvairios kultūros iš vakaruose ir pietuose gyvenusių indoiranėnų.^[8] Dėl to suklestėjo įvairios regioninės bronzos amžiaus kultūros.

Per visą bronzos amžių nusistovėjo aiškios sienos tarp finougrų ir baltų, kristalizavosi atskiros finų atšakos: Baltijos finai, Volgos finai, Permės finai.

V a. pr. m. e. finougrų tarpe paplito geležis, vėliau buvo užmegzti ryšiai su Romos imperija. Erų sandūroje apie šias tautas atsirado pirmųjų rašytinių šaltinių, daugiausia apie Baltijos finus. Tacitas mini tautą fenni (tikriausiai samių protėvius), vėliau Ptolemėjus – finus. Taip pat minima tauta aisčiai (estijai), kurie galėjo būti arba baltai, arba finai.

VII a. į baltų ir finougrų gyvenamą arealą iš pietvakarių migravo rytų slavai, kurie sunaikino didelę dalį vietos genčių, įsitvirtino viduriniame ruože ir geografiškai atskyrė Baltijos finus nuo Volgos finų.

IX a. susikūrus Kijevo Rusiai ir vėlesnėms kunigaikštystėms, pradėta daug rašyti apie visus finus, nes jie buvo artimiausi kaimynai, apsupę valstybę iš rytų, šiaurės ir pietvakarių. Slavai mini tokias gentis kaip čiudai, meriai, muromai, vesiai, mordviai, čeremisai, meščerai, permiai, pečerai ir kt.

Tuo pat metu finų gyvenamas teritorijas ėmė tyrinėti vikingai (variagai). Dėl jų kai kurie šiauriniai finai kartu su slavais sukūrė Rusios kaganatą.

Tačiau dauguma pietuose išlikusių genčių nesugebėjo sukurti savo valstybių ir buvo valdomos Aukso Ordos, Sibiro chanystės, Rusijos, Švedijos. Išimtis buvo vengrai (dar vadinti madjarais), kurie pasitraukė į vidurio Europos stepes ir sukūrė Vengrijos valstybę. XX a. savo valstybes sukūrė suomiai ir estai. Likusios finougrų gentys labai asimiliavosi su rusais, latviais, dalis baigia nykti, jas sudaro keli šimtai žmonių.

Suomijai ir Vengrijai, apsuptoms lingvistiškai negiminingų šalių, ilgą laiką kilo tautinės tapatybės apibrėžimo sunkumų. Vengrijoje įvairūs nacionalistiniai judėjimai dažnai žvelgia priešiškai į lingvistinį faktą, jog vengrai giminingi Sibiro medžiotojų ir žvejų tautoms chantams ir mansiams, o save kildina iš, jų suvokimu, garbingesnių tautų, pavyzdžiui, iš mongolų, turkų ar šumerų. Ilgą laiką vengrai save laikė skitų palikuoniais, todėl atrastos lingvistinės sąsajos su kitomis ugrų tautomis ignoruojamos ir menkinamos. Tačiau yra žinoma, kad tautos, priklausančios tai pačiai kalbinei šeimai, nebūtinai turi būti kultūriškai artimos. Kartais tautos tiesiog pakeičia kalbą.

Visos finougrų tautos istoriškai skirstomos taip:

Finai (gyvenantys europinėje finougrų arealo dalyje, t. y. į vakarus nuo Uralo kalnų)

• Baltijos finai (rusų metraščiuose dažniausiai tapatinami su čiudais) – vakariausia finų atšaka. Jiems priklauso:
  • Samiai arba lapiai
  • Suomiai
  • Karelai
  • Ižorai
  • Vepsai (senovės vesiai, čiudai, Zavoločės čiudai)
  • Vodai
  • Estai
  • Setai
  • Lyviai
• Permės finai
  • Permiai – visų Permės finų protėviai (išnykę), iš kurių atsiskyrė kitos tautos.
  • Komiai
  • Udmurtai
  • Besermanai
• Volgos finai
  • Meriai (išnykusi)
  • Muromai
  • Meščerai (išnykusi)
  • Mordviai (mokšai, erziai, šokšai, karatajai, kalbantys totorių kalba), Terikano mordviai
  • Burtasai (išnykusi)
  • Mariai (senovės čeremisai)

Ugrai

• Vengrai (madjarai, jasai, sekėjai, čangošai)
• Chantai
• Mansiai

• Djakovo kultūra

• Dr. Jonas Balys. Baltų kaimynai fino-ugrai
• Finugor (anglų k.) Archyvuota kopija 2011-01-09 iš Wayback Machine projekto.

Ž • A • R Uralo tautų gentys ir žemės Suomiai Tikroji Suomija (suomiai) · Hemė (hemiai) · Sakunta · Savonija (savo) Karelai Tikroji Karelija (korelai) · Oloneco Karelija (livikai) · Onegos Karelija (liudikai) · Baltoji Karelija · Šiaurinė Karelija Ingrija Ižorų žemė · Narova · Vodų žemė · Lopių žemė Estai Sakala · Ugandi · Sarema · Lenema · Alempois · Nurmekund · Mohu · Vaiga · Harju · Jarva · Viruma · Revala Lyviai Dauguvos · Turaida · Metsepolė · Idumėja · Ventava · Vanema Volgos finai Burtasai · Muromai · Meriai · Čeremisai · Mordviai · Meščerai Jugra (ugrai ir samojedai) Obdoras  · Liapinas  · Sosva  · Koda  · Kazymas  · Belogoras  · Bardakas  · Keršoji Orda  · Demjanas  · Narymas  · Nazymas  · Cyngalis  · Pelymas (Vogulai  · Konda) Šiaurė ir rytai Laplandija (samiai) · Zavoločė (Zavoločės čiudai) · Pečioros žemė (samojedai) · Didžioji Permė (permiai · votiakai · besermanai)