Hera

Hera (gr. Ἥρα arba Ἥρη) graikų mitologijoje – santuokos ir santuokinės ištikimybės deivė. Ji yra pavydi ir kerštinga. Romėnų mitologijoje jos atitikmuo - Junona.

Tik gimusią kaip ir jos brolius ir seseris prarijo jos tėvas Kronas, tik Dzeusą Rėja, jos motina, išgelbėjo. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas.

Hera – pasaulio valdovo žmona olimpinėje tobulybėje, ji – tikras moteriškumo įsikūnijimas. Greta gegutės, kitas jos šventasis paukštis yra povas, įkūnijantis spindintį moters grožį ir „povišką“ moterišką tuštybę, pasipūtimą, kartu jos didelėse karviškose rudose akyse giliai atsispindi motinystė, romumas ir liūdesys. Kaip tik todėl moteriškasis Heros grožis buvo nusakomas žodžiu „jautakė“ (boopis) net tada, kai liaudis jau seniai nebeįsivaizdavo dievų gyvulių pavidalu ir niekas nebeprisiminė, kad kažkada Dzeusas buvo garbinamas kaip jautis, o jo žmona kaip karvė.

Dzeuso žmona – baltarankė deivė Hera. Tris šimtus metų dar prieš susituokdami, Dzeusas ir Hera mylėjo vienas kitą. Eubojos saloje, Ochės viršukalnėje, Dzeusas pirmą kartą apkabino Herą. Pagal kitas vietines legendas, tai atsitikę kitoje vietoje (ant kito kalno), bet visada „šventosios vestuvės“ įsivaizduojamos kalno viršūnėje. „Šventųjų vestuvių“ šventę graikai švęsdavo pavasarį, kai palaimingas lietus apvaisindavo žemę. Tai rodo Heros emblemos; gėlių vainikas ant deivės galvos ir gegutės ant jos skeptro. Mitas sako, kad Dzeusas ateina pas žmoną pasivertęs gegute, o gegutės kukavimas, pagal graikų valstiečių išmintį, reiškia trijų dienų lietų. Dangaus ir Žemės, Dzeuso ir Heros susitikimas pavasarį taip pat yra tik vienas jų sąjungos momentas, ir Žemė, palaimingoje ramybėje laukianti lietaus – apvaisintojo, tiktai vienas Heros moteriškojo dieviškumo požymis. Dangus yra tik viena iš daugelio Dzeuso, pasaulio valdovo, apraiškų.

Motinos sunkiu joms metu laukė iš Heros pagalbos ir jos dukterimi laikė Eileitiją, kuri dalyvaudavo gimstant kiekvienam kūdikiui. Hera su motinišku pasididžiavimu žvelgia į savo dukterį Hebę, jaunystės deivę. Jos sūnūs: Arėjas, karo dievas, ir Hefaistas, šlubas dievas – kalvis. Hefaisto yda, jo luošumas, labai užgauna motinišką Heros išdidumą.

Hera saugo moterystės šventumą, todėl mituose pasakojama, kaip jos pačios vedybiniam gyvenimui nuolat gresia pavojus; taip mituose stengiamasi gyviau ir visapusiškiau mums įrodyti, kaip Hera saugo šeimos židinį: Hera – vedybinės ištikimybės pavyzdys; ji reikalauja, kad Dzeusas sunkiai nubaustų jos suvedžiotoją Iksioną. Dzeusas mažiau laikosi santuokinės ištikimybės. Herai nematant, jis užmezga vedybinius santykius su deivėmis ir mirtingosiomis moterimis. Tokiais atvejais Hera energingai gina savo santuokines teises, negailestingai žudo ir persekioja savo varžoves bei jų vaikus, gimusius iš Dzeuso (pavyzdžiui, Heraklį).

Dzeuso ir Heros vedybos nebuvo Olimpo tobulumo pavyzdys. Olimpo sutuoktiniai neretai ir kivirčijasi. Apie tai aiškiai pasakojama mituose. Olimpiečių puotas sudrumsčia dviejų sutuoktinių barniai. Tokiu atveju įtampą kiek sumažina juokas, kai Hefaistas iškrečia kokį pokštą. Bet būna, kad ir jis pakliūva į bėdą, jei tėvams susikivirčijus, palaiko motiną. Kartą atsitiko taip, kad Hera pasišalino ir nekalbėjo su vyru. Bet Dzeusas ją surado ir griebėsi gudrybės. Jam padėjo vieno krašto karalius Alalkomenas: iš puikaus ąžuolo jis išdrožė lėlę ir pavadino ją Dedala, todėl, kad ją išskamptavo „meistras“ (dai dalos). Ją papuošė gražiais jaunosios rūbais, iš gretimos Tritono upės atėjo nimfos, drauge su jomis atvyko vestuvininkai, ir pagaliau visi su muzika pasuko į Beotiją. Tai matydama, Hera jau ima pavydėti. Ji nusileidžia nuo Kiterono. Lydima Platėjų moterų, eina pas Dzeusą ir tik dabar pamato, kad Dzeusas ją apgavo: jokios jaunosios nėra, yra tiktai aprengta lėlė. Hera atleidžia už šį įžeidimą, bet jau ima pavydėti ir lėlei ir reikalauja sudeginti ją. Tiktai po to leidžia Platėjų gyventojams ateityje lėlės garbei rengti šventę. Tame mieste iš tiesų buvo švenčiama Daidalė – „lėlės šventė“; jos metu su iškilmigomis apeigomis degindavo lėles.

Taip pat skaitykite:

• Dzeusas
• Arėjas
• Heraklis
• Hebė
• Hefaistas

• Imrė Trenčeni-Valdapfelis (1972). „Mitologija“.

Ž • A • R Graikų mitologija Pirmapradžiai dievai Anankė Chaosas Chronas Erebas Erotas Eteris Fanas Fusis Gaja Hemera Hidras Niktė Nesojos Okeanas Pontas Talasa Tartaras Tetidė Tesidė Uranas Titanai Pradiniai Febė Hiperionas Japetas Krejas Kronas Kojas Mnemosinė Rėja Okeanas Temidė Tėja Tetija Vaikai Atlantas Epimetėjas Prometėjas Menotėjas Metidė Leto Helijas Selenė Eos Astraja Asterija Olimpo dievai Afroditė Apolonas Arėjas Artemidė Atėnė Demetra Dionisas Dzeusas Hadas Hefaistas Hera Hermis Hestija Poseidonas Kiti žymesni dievai Asklepijas Eolas Glaukas Hekatė Helijas Hipnas Morfėjus Nemezidė Nerėjas Nikė Panas Tanatas Didvyriai Agamemnonas Achilas Edipas Hektoras Heraklis Jasonas Odisėjas Persėjas Tesėjas Mitinės būtybės Charibdė Chimera Cerberis Diomedo žirgai Echidna Empusa Feniksas Gigantai Gerijonas Gorgonės Harpijos Hekatonkheirai Kentaurai Kiklopai Lernos hidra Kampė Sirenos Scilė Sfinksas Pegasas Tifonas Mūzos Aoidė Erata Euterpė Kaliopė Klėjo Meletė Melpomenė Mnemosinė Polymnija Talėja Terpsichorė Uranija Nimfos Rūšys Driadės Hajadės Hamadriadės Hesperidės Lampadės Nereidės Najadės Okeanidės Oreadės Plejadės Žymiausios Amfitritė Azija Dafnė Tetidė Amaltėja Kalista Kita Argonautika Heraklio žygiai Odisėja Pusdieviai Trojos karas Kategorija