Hidrologija

Hidrologija (gr. hydōr – vanduo + logos – mokslas) – geofizinės krypties tyrimų šaka, analizuojanti vandens apytaką ir su ja susijusius medžiagų ir energijos pernašos procesus gamtoje, vandens išteklius, jų pasiskirstymą, fizikines ir chemines savybes, sąveiką su aplinka^[1]. Jūrų hidrologija vadinama okeanologija. Hidrologijos mokslo objektas – hidrosfera (Žemės vandenynai, jūros, upės, ežerai, šlapynės, dirvožemio ir požemio vandenys, sniegynai ir ledynai, atmosferos vanduo). Hidrologija glaudžiai susijusi su kitais geomokslais: meteorologija, geologija, geografija, geomorfologija. Hidrologiniai procesai labiausiai priklauso nuo aplinkos fizinių, cheminių ir ekologinių savybių, todėl juos nagrinėjant dažnai remiamasi fizikos, hidraulikos, hidrodinamikos, matematikos, biologijos ir kitų gamtos mokslų dėsniais^[2]

Hidrologija nagrinėja vandens pasiskirstymą Žemėje ir jo sąveiką su aplinka lemiančius veiksnius. Didelė dalis hidrologinių tyrimų yra taikomojo pobūdžio: jų rezultatai naudojami vertinant vandens išteklius, teikiant jų racionalaus naudojimo rekomendacijas, prognozuojant galimus vandens režimo pokyčius. Hidrologinių tyrimų rezultatai ypač svarbūs hidroenergetikos, statybos, laivybos, melioracijos, draudimo, kelių komunikacijos specialistams.

Hidrologija pradėjo labiau plėtotis XVII amžiuje. 1674 m. Paryžiuje buvo išleista P. Pero (Perro) knyga „Apie šaltinių kilmę“, 1694 m. Frankfurte prie Maino – E. Melchioro (Melchiior) knyga „Hidrologija“.

XIX a. pradėta steigti spec. įstaigas upių hidrologiniam režimui tirti.

XX a. pradžioje daugelio valstybių aukštosiose mokyklose pradėtas skaityti hidrologijos kursas, išleisti pirmieji hidrologijos vadovėliai.

Lietuvoje pirmieji hidrologiniai stebėjimai pradėti 1811 m. Nemuno žemupyje.

Po I pasaulinio karo hidrologinius tyrimus darė hidrometrinė partija (įk. 1923), vėliau hidrometrinis biuras. Hidrologijos klausimais daug rašė S. Kolupaila.

Po II pasaulinio karo įvairūs hidrologijos klausimai spręsti Energetikos ir Vandens ūkio institutuose, Ž. ū., Kauno technologijos ir Vilniaus universitetuose.

• Sausumos hidrologija (sin. paviršinių vandenų hidrologija) tiria upes, ežerus, tvenkinius, pelkes ir jų visumą tam tikroje teritorijoje, žmogaus veiklos įtaką jų režimo kitimui.

• Hidrogeologija tiria požeminius vandenis.

• Okeanologija (sin. jūrų hidrologija) tiria jūrų ir vandenynų fizikinius, cheminius, geologinius ir biologinius procesus.

• Hidrometrija kuria ir tiria metodus bei prietaisus, naudojamus vandens judėjimą, būseną ir režimą apibūdinantiems dydžiams nustatyti.

• Hidrografija tiria ir apibūdina vandens telkinius, aiškina jų išsidėstymo dėsnius.

• Hidrochemija tiria gamtinių vandenų cheminę sudėtį, jos kitimo priklausomybę nuo cheminių, fizinių, biologinių procesų ir ūkinės veiklos. Ji kartu yra ir geochemijos šaka.

• Hidrologinės prognozės nagrinėja vandens objektuose vykstančių reiškinių išankstinio numatymo galimybes ir metodus.

• Dirvožemio hidrologija tiria dirvožemio drėgmę, jos savybes, režimą ir įtaką augalams bei dirvožemio struktūrai.

• Inžinerinė hidrologija taiko hidrologijos dėsnius pagrįsti žmonių gamybinei veiklai, susijusiai su vandens telkinių, sausumos teritorijų vandens natūralaus režimo keitimu.

• Hidraulika
• Hidrodinamika
• Vandens ciklas