Kalba

Vikisritis: Kalbos

Kitos reikšmės – Kalba (reikšmės).

Kalba – lingvistinių ženklų sistema.

Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių bendravimo priemone, atlikti komunikacinę funkciją. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė (estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (reprezentacinė funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis.

Kalbų rūšys:

Žmonių kalbos – tai kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja žmonės, pvz., lietuvių, rusų, lenkų kalbos. Šios kalbos natūralios ir kūrėsi ilgą laiką. Žmonių kalbos nuolat kinta ir dabar. Tam tikros tarpusavyje artimos ir giminiškos kalbos yra kalbų šeimos.
Ženklų (gestų) kalbos – tai kalbos, kuriomis dažniausiai naudojasi kurtieji. Jose informacija perduodama rankų ženklais, bet ne balsu. Tokiose kalbose nėra kalbos dalių, nediferencijuojamos panašios sąvokos (šaltis – šalta) ir pan., bet jose yra savita gramatika, išreikšta judesiu, mimika, erdvės naudojimu.
Gyvūnų kalbos – tai natūralios kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja gyvūnai. Šiomis kalbomis gyvūnai vieni kitiems perduoda tam tikrus pranešimus, pvz., apie pavojų, maisto šaltinius ir kt. Delfinų bendravimo kalba laikoma primityvia kalba ir gretinama su žmonių kalba.
Dirbtinės kalbos – tai kalbos, sukurtos įvairiems kitiems tikslams, pvz., programavimo kalbos kompiuteriniams algoritmams užrašyti. Kai kurios dirbtinės kalbos sukurtos kaip natūralių kalbų pakaitalai tarptautiniam bendravimui (pvz., esperanto). Jų gramatika dirbtinai supaprastinta, kad jas būtų galima lengviau išmokti. Esperanto gramatika oficialiai remiasi šešiolika paprastų gramatikos taisyklių.

Kalbos mokslas

Mokslas, tiriantis kalbą, vadinamas kalbotyra arba lingvistika. Mokslo, matematikos ir kitų formalių sistemų pasiekimai XX a. paskatino pastangas formalizuoti kalbos kaip „semantinio kodo“ studijas. Taip atsirado akademinė kalbotyros (lingvistikos) disciplina, kurios sukūrimas priskiriamas Ferdinandui de Sosiūrui (Ferdinand de Saussure).

Tokie filosofai kaip Liudvigas Vitgenšteinas (Ludwig Wittgenstein), V. V. O. Kvainas (W. V. O. Quine) ir Žakas Derida (Jacques Derrida) abejojo tokio griežto kalbos mokslo galimybe, ginčydami daugelį jam būtinų prielaidų ir nurodė savo požiūrius į kalbos esmę. Šis ginčas toli gražu nėra baigtas.

Žmonių kalbos

Pagal gramatines ir sintaksines ypatybes kalbos gali būti analitinės. Jose mažai kaitymo, svarbų vaidmenį atlieka žodžių tvarka, gausu tarnybinių ir pagalbinių žodžių. Tokios kalbos paprastai turi griežtas, gana lengvai formalizuojamas taisykles, sakinių kūrimui nesunkiai pritaikomi Noam Chomsky generatyvinės gramatikos metodai. Viena iš tipiškų analitinių kalbų – anglų kalba. Kaip priešprieša analitinėms kalboms, egzistuoja sintetinės kalbos. Jose daug kaitymo, mažai (arba visai) nėra pagalbinių žodžių, žodžių tvarka laisva. Dažniausiai vienu žodžiu sintetine kalba pasakoma tai, kam išreikšti analitinei kalbai reikia kelių ar dar daugiau žodžių. Tokiose kalbose svarbų vaidmenį atlieka morfologija, o gramatinės taisyklės sunkiai apibrėžiamos, kyla abejonių dėl formalizuotų analizės metodų pritaikymo. Tipiška sintetinė kalba – lietuvių. Inkorporacinėse (polisintetinėse) kalbose žodžių kamienai jungiami į vieną didelį žodį – sakinį.

Pasaulyje yra 6909 kalbos ^[1]. Daugiausia kalbos vartotojų turi kinų kalba, kuria kalba daugiau kaip 1,3 milijardo žmonių.

Žmonių kalbų kilmė

Mokslininkai nesutaria, kada žmonės (ar jų pirmtakai) pradėjo naudoti kalbą. Pagal vieną versiją, kalba galėjo atsirasti su kromanjoniečių atsiradimu, nes jų gerklų vamzdelis 1,5 karto ilgesnis už neandertaliečių, o to pakako išsivystyti artikuliacijai. Noam Chomsky tyrimai rodo, kad žmonės turi įgimtų kalbinių sugebėjimų, kai kurios gramatinės taisyklės yra akivaizdžiai įgimtos, tačiau sunku nustatyti, ar jos yra natūrali mąstymo sugebėjimų dalis (ar atskiriamos nuo mąstymo proceso apskritai). Kai kurie eksperimentai parodė, kad šimpanzes galima išmokyti žmonių (gestų) kalbos, šių gestų išmokusios, šimpanzės juos naudoja, sudarydamos sakinius, tačiau kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek kalbinių sugebėjimų turi gyvūnai.

Vokalinė muzika gali būti senesnė už kalbą bei galbūt padėjusi jai atsirasti.^[2]

Biologija

Žmogui būdingos į sudėtingai čiulbančių paukščių panašios jungtys tarp smegenų žievės neuronų ir gerklės, liežuvio, plaučių judesius valdančių neuronų. Tokių jungčių kiti primatai neturi. Žmogus gali ištarti apie šimtą vien pagrindinių garsų (2005 m IPA kataloge buvo 107 raidės).^[3] Yra žinomas FOXP2 genas, plačiai paplitęs tarp visų stuburinių, kurio žmogaus versija nuo daugumos kitų skiriasi dviem aminorūgštimis. Šie tarsi nežymūs skirtumai būdingi visiems žmonėms, ir jų nerandama kituose primatuose. Mutacijos šiame gene sukelia sunkius kalbos sutrikimus. FOXP2 kartais vadinamas „kalbos genu“. Taip pat žmogaus smegenyse žinomas kalbinis centras, Broca sritis, kurios pažeidimai suaugusiam žmogui atima sugebėjimą kalbėti (jauname amžiuje Broca centro rolę gali perimti gretimos smegenų sritys). Visų paveldėtų galimybių pakanka tam, kad iš bet kurios pasaulio vietos kilęs vaikas galėtų išmokti bet kurią kitos pasaulio vietos kalbą, ko nesugeba joks kitas primatas. Šiuo metu nepriimta manyti, jog kuri nors kalba yra objektyviai geresnė už kitą, sėkmingiau perteikdama kalbančiojo mintis. Manoma jog pati kalba nėra paveldima, tačiau paveldimas sugebėjimas ir polinkis kalbėti.^[2]

Dialektologinis kalbos skaidymas

Dialektologiškai gali būti sudaryta tokia kalbos hierarchija:

Kalba
- Tarmė^[4]
  - Patarmė^[5]
    - Šnekta^[6]
      - Pašnektė^[7]

Esama ir daugiau lingvistinių-dialektologinių vienetų: supradialektas, interdialektas, mikrokalba, pokalbė (subkalba) ir kt.

Taip pat skaitykite

Išnašos

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas kalba

Vikiteka: Kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Kalba

↑ Žurnalas „Iliustruotasis mokslas“ (2011 nr. 6 birželis)
↑ ^2,0 ^2,1 Fitch, WT. (Feb 2011). „Unity and diversity in human language“. Philos Trans R Soc Lond B Biol Sci. 366 (1563): 376–88. doi:10.1098/rstb.2010.0223. ISSN 0962-8436. PMC 3013471. PMID 21199842.
↑ „Full IPA Chart“. International Phonetic Association. Nuoroda tikrinta 24 April 2017.
↑ Kazys Morkūnas, redaktorė Teresė Paulauskytė (2018-09-12, red. 2019-01-10). „Tarmė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
↑ Teresė Paulauskytė (redaktorė) (2010-06-15, red. 2018-02-02). „Patarmė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
↑ Redaktorė T. Paulauskytė (2013-06-03, red. 2019-01-10). „Šnekta“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-03-14. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
↑ Teresė Paulauskytė (redaktorė) (2010-06-15, red. 2018-12-14). „Pašnektė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

[1] Žurnalas „Iliustruotasis mokslas“ (2011 nr. 6 birželis)

[Fitch_2011-2] 2,0 ^2,1 Fitch, WT. (Feb 2011). „Unity and diversity in human language“. Philos Trans R Soc Lond B Biol Sci. 366 (1563): 376–88. doi:10.1098/rstb.2010.0223. ISSN 0962-8436. PMC 3013471. PMID 21199842.

[3] „Full IPA Chart“. International Phonetic Association. Nuoroda tikrinta 24 April 2017.

[4] Kazys Morkūnas, redaktorė Teresė Paulauskytė (2018-09-12, red. 2019-01-10). „Tarmė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

[5] Teresė Paulauskytė (redaktorė) (2010-06-15, red. 2018-02-02). „Patarmė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

[6] Redaktorė T. Paulauskytė (2013-06-03, red. 2019-01-10). „Šnekta“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-03-14. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

[VLE-7] Teresė Paulauskytė (redaktorė) (2010-06-15, red. 2018-12-14). „Pašnektė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-08-03. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

[1]