Konkordatas

Konkordatas – speciali tarptautinė sutartis, kurią sudaro Apaštalų Sostas su kita valstybe. Konkordatas nustato Katalikų bažnyčios teisinę padėtį, pareigas ir teises toje valstybėje. Konkordatas paprastai sudaromas neribotam arba ribotam laikui ir turi būti ratifikuotas. Konkordatas gali būti bendras arba dalinis, susijęs su kokiu nors vienu klausimu.^[1]

Pirmuoju konkordatu laikoma 754 m. popiežiaus Stepono III ir frankų karaliaus Pipino Trumpojo sudaryta sutartis. 1122 m. buvo tarp popiežiaus Kaliksto II ir Šventoji Romos imperijos imperatoriaus Henriko V buvo sudarytas Vormso konkordatas, kuriuo pripažinta popiežiaus pirmenybė. Naujaisiais laikais vienas žinomiausių konkordatų buvo sudarytas 1801 m. tarp Napoleono Bonaparto ir popiežiaus Pijaus VII. 1929 m. tarp Vatikano ir Italijos buvo pasirašytas abiejų valstybių santykius reglamentavęs Laterano susitarimas. XX a. sudaryti konkordatai leido Katalikų bažnyčiai laisvai vykdyti misijas valstybėse, su kuriomis galiojo konkordatai.

1927 m. rugsėjo 27 d. Vatikanas sudarė konkordatą su Lietuva. Juo buvo pripažinta Katalikų bažnyčios veiklos laisvė Lietuvoje, nustatyti abiejų valstybių santykiai. 1940 m. sovietams Lietuvą okupavus, konkordato galiojimas buvo nutrauktas. Apaštalų Sostas nepripažino Lietuvos okupacijos ir jos pasekmių, todėl laikėsi nuomonės, kad diplomatiniai santykiai tik sustabdyti, bet nenutraukti. 1991 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos ir Vatikano diplomatiniai santykiai oficialiai atkurti. 2000 m. gegužės 5 d. Vilniuje pasirašyta Lietuvos ir Šventojo Sosto Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos teisinių aspektų.^[2]