Ksilanas
Ksilanas | |
---|---|
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas | |
CAS numeris | 9014-63-5 |
Cheminė formulė | (C5H8O5)n |
Molinė masė | |
Rūgštingumas (pKa) | |
Bazingumas (pKb) | |
Valentingumas | |
Fizinė informacija | |
Tankis | |
Išvaizda | |
Lydymosi t° | |
Virimo t° | |
Lūžio rodiklis (nD) | |
Klampumas | |
Tirpumas H2O | vandenyje netirpus |
Šiluminis laidumas | |
log P | |
Garavimo slėgis | |
kH | |
Kritinis santykinis drėgnumas | |
Farmakokinetinė informacija | |
Biotinkamumas | |
Metabolizmas | |
Pusamžis | |
Pavojus | |
MSDS | |
ES klasifikacija | |
NFPA 704 | |
Žybsnio t° | |
Užsiliepsnojimo t° | |
R-frazės | |
S-frazės | |
LD50 | |
Struktūra | |
Kristalinė struktūra | |
Molekulinė forma | |
Dipolio momentas | |
Simetrijos grupė | |
Termochemija | |
ΔfH |
|
Giminingi junginiai | |
Giminingi grupė | |
Giminingi junginiai | |
Giminingos grupės |
Ksilanas (angl. xylan) – viena iš hemiceliuliozių, kurios yra augalų ir kai kurių dumblių ląstelių sienelių komponentai. Ksilanai yra polisacharidai, kurių monomerai yra ksilozės (viena iš pentozių) liekanos – daugiausia β-D-ksilozės, sujungtos panašiai kaip gliukozės liekanos celiuliozėje.
Paprastai ksilanai lapuočių medienoje sudaro 10-35% hemiceliuliozėse, spygliuočių medienoje – 10-15%. Pagrindinis ksilanų komponentas lapuočiuose yra O-acetil-4-O-metilgliukuronoksilanas, o spygliuočiuose – arabino-4-O-metilgliukuronoksilanas. Spygliuočių ksilanai nuo lapuočių ksilanų daugiausia skiriasi tuo, kad neturi acetilo grupių ir turi arabinozės liekanų, prijungtų α-(1,3)-glikozidiniais ryšiais prie ksilano skeleto.[1]
Kai kurie žaliadumbliai turi ksilanų, ypač makrofitiniai sifoniniai dumbliai, kuriuose ksilanas pakeičia celiuliozę. Panašiai jis pakeičia celiuliozę kai kurių raudondumblių ląstelių sienelių vidiniame sluoksnyje.
Iš ksilano gaminami ksilooligosacharidai yra laikomi angl. functional food ('funkcinis maistas') arba dietinėmis skaidulomis (angl. dietary fibers).[2] Mielėse atrastas fermentas, kuris ksilaną verčia vien į ksilooligosacharidus.[3]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sixta, Herbert, red. (2006). Handbook of pulp. 1. Weinheim, Germany: Wiley-VCH Verlag GmbH & Co. KGaA. pp. 28–30. ISBN 978-3-527-30999-3.
- ↑ Alonso JL, Dominguez H, Garrote G, Parajo JC, Vazques MJ (2003). „Xylooligosaccharides: properties and production technologies“. Electron. J. Environ. Agric. Food Chem. 2 (1): 230–232.
- ↑ Adsul, MG; Bastawde, KG; Gokhale, GV (2009). „Biochemical characterization of two xylanases from yeast Pseudozyma hubeiensis producing only xylooligosaccharides“. Bioresource Technology. 100 (24): 6488–6495. doi:10.1016/j.biortech.2009.07.064.