Lakai

Lakai
Lakės iš Balcharo
Gyventojų skaičius	200 000
Populiacija šalyse	Rusija (2010 m.): 178 630
Kalba (-os)	lakų
Vėliava
Religijos	islamas (sunizmas)
Giminingos etninės grupės	darginai, avarai, kitos Kaukazo tautos

Vikiteka:	Lakai

Lakai (sav. лак) – Kaukazo tauta. Gyvena Rusijoje, pietų Dagestane (Lakų ir Kulino rajonuose), dalis persikėlę į lygumas (Novolakų raj. ir kt.) bei už Dagestano ribų (Stavropolio krašte, Maskvoje, Kabardoje-Balkarijoje ir kt.). Bendra populiacija – ~200 tūkst. žmonių.

Sutinkama nemažai skirtingų lakų tautovardžių: avarai juos vadina тумал, лакал, darginai – вулугуни, вулеги, lezginai – яхолшу, яхулви, лаквияр, kumykai – къазыкъумукъ, лаклар, čečėnai – гIазгIумкий. Senesniuose rusiškuose šaltiniuose sutinkamas pavadinimas – kazikumuchai (казикумухцы). Lakai kalba lakų kalba, priskiriama šiaurės rytų Kaukazo kalboms. Ji turi daug tarmių (Kumucho, Vicchino, Šadino, Vichlino, Arakulio, Bartkino, Aštikulio), dalis kalba rusiškai. Išpažįsta islamą (sunitai).

Istorija

Lakai – vietinė Dagestano tauta. Jų istorinės žemės vadinamos Lakija arba Lakistanu (Lak, Lakral kanu, Lakku bilayat, Lakkuy), sudaro natūralų trikampį slėnį, kuris yra įsiterpęs tarp kalnų ir kuriame koncentruojasi apie 90 lakų kaimų. Pietuose jį uždaro negyvenamas Dultidago kalnynas ir Didysis Kaukazas, kurie skiria nuo rutulių žemių. Rytuose už kalnų yra Dargas, o vakaruose – Avarija. Slėnis vagojamas smulkių upelių, kurių didžiausios – Kazikumo Koisu ir Kulinka.

Tradicinis lakų žemių centras visada buvo Kumucho gyvenvietė, kurioje pirmoji pilis išdygo apie IV a. V–VII a. regione buvo jaučiama Sasanidų Persijos įtaka. Kumucho valdovas minimas tarp 11 kalnų karaliukų, kurie priešinosi Persijos valdžiai, bet Chosrovas I užėmė kalnų slėnį ir paskyrė čia vietininką.

Nuo VII a. į regioną veržėsi arabai. VIII a. Lakijoje ėmė plisti islamas, Kumuche išdygo pirmoji mečetė, o kraštą pradėjo valdyti Kalifatui lojalūs valdovai, tituluojami šamchaliais. Taip įkurta Kazikumucho kunigaikštystė. Joje islamas galutinai įsitvirtino tik XIII a., po mongolų-totorių antpuolių.

Tuo metu kunigaikštystė tapo vyraujančia jėga visame Dagestane. Jos valdovai išplėtė savo įtaką į avarų ir darginų žemes, o pietuose aktyviai priešinosi Irano, Širvano ir Gruzijos invazijoms. Šamchalių galia buvo tokia didelė, kad jie titulavosi padišacho titulu.

XVII a. Rusijos imperija, Osmanų imperija ir Persijos imperija sudarė koaliciją prieš Kazikumuchą, dėl ko valstybė nusilpo. 1642 m. Alibekas II atkūrė ją kaip Kazikumucho chanatą, o 1710 m. Surchajus sustiprino centralizuotą valdžią. Tuo metu chanatas be lakų dar apėmė lezginų-kiurinų, atskiras avarų ir darginų gyvenvietes.

1820 m. užkariauti rusų, 1859 m. vietoje chanato sudarytas Kazikumucho rajonas, priklausantis Dagestanui. 1877 m. lakai susivienijo su kitomis Dagestano tautomis ir dalyvavo sukilime. Vadovaujami Džafar-beko jie atkūrė Kazikumucho chanatą, tačiau sukilėlių pajėgos sumuštos ir daug jų ištremti į tolimas provincijas.

Po 1920 m. tapo Tarybų Sąjungos dalimi, o 1935 m. Lakų rajonas pertvarkytas į Lakų ir Kulino rajonus. 1944 m. dalis lakų prievarta iškeldinti į lygumas, į ištremtų čečėnų žemes.

Verslai

Lakai verčiasi žemės ūkiu (kviečiai, miežiai, soros, ankštiniai, rugiai, nuo XIX a. – kukurūzai, bulvės, nuo XX a. pr. – vaismedžiai, vaiskrūmiai) ir gyvulininkyste (avys, galvijai, arkliai). Žiemą galvijai genami į ganyklas Kalmukijoje. Seniau medžiodavo. Gamina gelumbę, veltinius, kaldina indus, juvelyrikos dirbinius, siuvinėja auksu, sidabru, žiedžia, apdirba akmenis, siuva batus (pagrindiniai amatų centrai – Kumuchas, Ubra, Balcharas, Šovkra, Upčukatlis). Lakų kaimas Kaja garsėjo pirkliais, Kuma – konditeriais, Covkra – akrobatais. Išskirtinė išmarginta Balcharo keramika (vandens ąsočiai, puodynės, vėliau skulptūrėlės, žaislai).

Papročiai

Tradiciniai lakų kaimai įsikūrę kalnų šlaituose, bet dabartiniai – labiau lygumose. Namai paprastai dviaukščiai, sudaryti iš 4 kambarių – apačioje ūkinės patalpos, viršuje – gyvenamosios. Vyrų tradicinė apranga – tunikos pavidalo marškiniai, bešmetas, čerkesė, kelnės; moterų – tunikos pavidalo palaidinė ir kelnės su regioniniais įvairavimais. Žiemą nešiojami avikailio kailiniai. Batai – odiniai ir veltiniai.

Virtuvei būdingi miltiniai, mėsiški, pieniški patiekalai. Duona kepama tam tyčia įrengtoje kupolo pavidalo krosnyje, stovinčioje kieme. Nuo XX a. vid. paplito bulvių, daržovių patiekalai.

Tradicinei lakų bendruomenei vadovauja kaimo taryba (джамаат), sudaryta iš kaimo vyresniųjų. Šeimos linija patrilinijinė, kultūrai būdingi vaišingumo, savitarpio pagalbos, kraujo keršto, užperkamų žmogžudysčių papročiai. Išlikę senosios lakų mitologijos liekanų. Pagrindinės šventės – naujieji metai, pavasario darbų pradžia, derliaus nuėmimas. Išlikę didvyrių ir istoriniai epai, liaudies pasakos ir dainos. Pagrindiniai muzikos instrumentai – zurna ir būgnas. Poezija lakų kalba žinoma nuo XVII a.

Šaltiniai

Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998