Mariner 2

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mariner 2
Organizacija:	NASA
Šalis:	JAV
NSSDC ID:	1962-041A
Programa:	Mariner programa
Misijos tikslas:	Venera
Misijos tipas:	praskriejimas
Paleidimo data:	1962 m. rugpjūčio 27 d. 06:53:14 UTC
Paleidimo vieta:	Cape Canaveral, JAV
Paleidimo įrenginys:	raketa-nešėja Atlas-Agena B
Masė:	203 kg
Misijos rezultatas:	sėkminga
Ankstesnė misija:	Mariner 1
Velesnė misija:	Mariner 3

Mariner 2 – Veneros kosminis zondas, pirmasis JAV NASA Mariner programos kosminis aparatas sėkmingai įvykdęs misiją, taip pat pirmasis kosminis aparatas pasiekęs kitą planetą. „Mariner 1“ ir „Mariner 2“ kosminiai aparatai buvo „Ranger“ programos „Block I“ kosminio aparato supaprastinta versija.

„Mariner 2“ kosminio aparato pagrindas – 1 m skersmens bazė, su pritvirtintais saulės elementų sparnais, moksliniais instrumentais bei antenomis. Mokslinę įrangą sudarė du radiometrai (mikrobangų ir infraraudonųjų spindulių), mikrometeoritų jutiklis, saulės plazmos jutiklis, krūvinių dalelių detektorius ir magnetometras. Šie įrengimai buvo sukurti taip, kad būtų galima išmatuoti temperatūrų pasiskirstymą Veneros paviršiuje, atlikti planetos atmosferos matavimus. „Mariner 2“ kosminis aparatas vaizdo kameros neturėjo (iš anksčiau buvo žinoma, jog Venerą gaubia storas blankių debesų sluoksnis).

„Mariner 2“ pirmtakas „Mariner 1“ buvo prarastas, kai 1962 m. liepos 22 d. raketa - nešėja Atlas-Agena B, turėjusi pakelti „Mariner 1“ į orbitą, nukrypo nuo kurso. Praėjus mėnesiui po šios nesėkmės, 1962 m. rugpjūčio 27 d. „Mariner 2“ buvo sėkmingai pakeltas ir pradėjo 3 su puse mėnesio trukusį skrydį į Venerą. Skrydžio metu jis užfiksavo saulės vėją – krūvinių dalelių judėjimą nuo Saulės, taip pat išmatavo tarpplanetines dulkes, kurios, kaip pasirodė, buvo retesnės, nei buvo manoma iki tol. Taip pat skrydžio metu „Mariner 2“ aptiko didelės energijos krūvinių dalelių, skriejančių iš Saulės, bei kosminių spindulių iš už Saulės sistemos ribų.

1962 m. gruodžio 14 d. „Mariner 2“, pasiekęs Venerą, tyrė ją radiometrais bei nustatė, kad planetą gaubia vėsūs debesys, o jos paviršiaus temperatūra yra labai aukšta.

"Mariner 2" kosminis aparatas buvo identiškas anksčiau paleistam „Mariner 1“.

„Mariner 2“ pagamintas iš aštuonkampio 1,04 metro skersmens ir 36 cm storio pagrindo, sudaryto iš 6 skyrių, kuriuose sumontuota elektroninė įranga moksliniams eksperimentams atlikti, ryšiui palaikyti, duomenims koduoti, skaičiuoti, matuoti laiką, energijai kontroliuoti, taip pat baterijos ir jų įkrovikliai, padėties kontrolės dujų talpyklos ir variklis. Pagrindo viršuje sumontuotas aukštas piramidės formos stiebas, prie kurio pritvirtinta mokslinių eksperimentų įranga. „Mariner 2“ aukštis su stiebu sudaro 3,66 m. Abiejuose pagrindo pusėse sumontuoti stačiakampio formos 5,05 m ilgio ir 0,76 m pločio saulės elementų plokščių sparnai. Korpuso apačioje sumontuota didelė dubens formos kryptinė antena su specialiu laikikliu.

„Mariner 2“ energijos sistemą sudaro du saulės elementų sparnai (vienas 183x76 cm, kitas 152x76 cm), prie jų 31 cm ilgio dakrono plokštės, skirtos pusiausvyrai dėl saulės slėgio palaikyti. Saulės elementai energiją tiekė tiesiogiai kosminiam aparatui, taip pat įkraudavo 1000 Wh hermetiškas sidabro-cinko baterijas. Iš baterijų energija kosminiam aparatui buvo tiekiama kai saulės elementai negaudavo Saulės šviesos, arba kai saulės elementų tiekiamos energijos nepakakdavo, taip pat baterijos buvo naudojamos energijai tiekti, kol saulės elementai išsiskleidė paleidus „Mariner 2“.

Ryšių sistema sudaryta iš 3W galios nepertraukiamo signalo siųstuvo, didelės galios dubens formos kryptinės antenos, cilindrinės bekryptės antenos, sumontuotos eksperimentų įrangos stiebo viršuje, ir dviejų komandų antenų, sumontuotų saulės elementų plokščių galuose, į kurias buvo perduodamos kurso manevrų instrukcijos bei kitos valdymo funkcijos.

Kosminio aparato judėjimui naudojamas raketinis kuras (grynas hidrazinas), uždegamas azoto tetroksidą apšaudant aliuminio oksido šaratukais. Manevravimui naudoti 4 reaktyvinės mentės.

Mokslinių eksperimentų įranga sumontuota stiebe ir kosminio aparato pagrinde. Prie stiebo, šiek tiek žemiau bekryptės antenos, pritvirtintas magnetometras. Dalelių ir kosminių spindulių jutikliai sumontuoti maždaug stiebo viduryje. Kosminių dulkių jutiklis ir saulės plazmos spektometrai pritvirtinti pagrindo kampų viršuje, o mikrobangų radiometras, infraraudonųjų spindulių radiometras prtivirtinti prie 48 cm skersmens parabolinės antenos, sumontuotos stiebo apačioje.

Po paleidimo iš Žemės ir pirmojo raketos - nešėjos Agena degimo, ši, kartu su „Mariner 2“, buvo pakilusi į 118 km aukštyje esančią orbitą. Antrojo Agena spurto ir 980 sekundžių besitęsusio degimo metu bei po jo sekusio „Mariner“ 2 nuo Agena atsiskyrimo, kosminis aparatas buvo nuskraidintas į pabėgimo iš Žemės hiperbolinę orbitą. Kelionė raketa - nešėja užtruko 26 minutes 3 sekundes.

Saulės elementų plokštės galutinai išsiskleidė praėjus 44 minutėms nuo paleidimo iš Žemės.

1962 m. rugpjūčio 29 d. buvo pasiųstos komandos pradėti skrydžio metu vyksiančius eksperimentus. Rugsėjo 4 d. 22:49:00 UTC buvo inicijuotas kurso manevras, kuris buvo sėkmingai įvykdytas iki rugsėjo 5 d. 2:45:24 UTC. Rugsėjo 8 d. 17:50 UTC kosminis aparatas staiga prarado pozicijos erdvėje kontrolę, tačiau po 3 min. ji buvo atstatyta panaudojant giroskopus; manoma, kad tai įvyko „Mariner 2“ susidūrus su mažu objektu.

Spalio 30 d. netikėtai sutriko vienos iš saulės elementų plokštės veikla, mokslinių tyrimų skrydžio metu prietaisai išjungiami. Praėjus savaitei, saulės elementų plokštės veikla atsistatė ir prietaisai vėl įjungiami. Lapkričio 15 d. plokštės veikla vėl sutriko, tačiau „Mariner 2“ jau buvo pakankamai arti Saulės, užteko ir vienos plokštės elementų teikiamos energijos.

Gruodžio 14 d. įsijungė radiometrai. „Mariner 2“ priartėjo prie Veneros nematomoje iš Žemės pusėje ir praskriejo pro ją. Arčiausiai Veneros kosminis aparatas buvo 1962 m. gruodžio 14 d. 19:59:28 UTC, atstumas 34 773 km.

Praskriejus Venerą, vėl įjungtas skrydžio režimas. Kosminis aparatas perihelyje buvo gruodžio 27 d., nuotolis nuo Žemės 105 464 560 km. Paskutiniai duomenys iš „Mariner 2“ gauti 1963 m. sausio 3 d. 07:00 UTC. Šiuo metu neveikiantis „Mariner 2“ skrieja heliocentrine orbita.

Moksliniu požiūriu ištyrus informaciją, perduotą „Mariner 2“, nustatyta, kad Veneros paviršiaus temperatūra labai aukšta, magnetinio lauko aplink Venerą neužfiksuota, saulės vėjas tarplanetinėje erdvėje fiksuojamas nepertraukiamai (egzistuoja nuolat), kosminių dulkių tankis (kiekis) tarpplanetinėje erdvėje yra žymiai mažesnis nei erdvėje aplink Žemę.