Monolatrija
Monolatrija (mono… + sen. gr. λατρεία = latreia – 'garbinimas') – vienos dievybės garbinimas, neneigiant, kad egzistuoja ir kitos dievybės, garbinamos kitų genčių, tautų ir pan.[1] Laikomas raidos tarpsniu tarp politeizmo ir monoteizmo.[1] Nėra tapatus henoteizmui.[1] Skirtingai nuo monolatrijos, monoteizmas neigia kitų dievų egzistavimą, o henoteizme garbinamas vienas dievas, neneigiant, kad kiti gali garbinti kitus dievus.[2]
Manoma, kad monolatrijos terminą pirmasis galėjo pavartoti Julius Wellhausen.[3]
Teigiama, kad monolatrija būdingiausia Artimųjų Rytų tikėjimams.[1] Monolatrijos apraiškų esama Senajame Testamente: iki Babilono nelaisvės (VI a. pr. m. e.) greta Jahvės kulto aptinkama ir kitų dievų garbinimo pėdsakų.[4] Anot Gerd Theissen, monolatrijos laikotarpiu tuo, kad kitų tautų garbinami dievai egzistuoja, nebuvo abejojama, tačiau laikytasi nuostatos, jog izraelitai turį garbinti tik savo tautos dievą Jahvę.[5]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 258 psl.
- ↑ McConkie, Bruce R. (1979), Mormon Doctrine (2nd ed.), Salt Lake City, Utah: Bookcraft, p. 351
- ↑ Mackintosh, Robert (1916). „Monolatry and Henotheism“. Encyclopedia of Religion and Ethics. VIII: 810.
- ↑ Algirdas Jurevičius. Monolatrija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-06-08.
- ↑ Gerd Theissen. A Theory of Primitive Christian Religion. Hymns Ancient and Modern Ltd, 2003, p. 43. [1]