Vokietijos imperijos laivynas

Vokietijos imperijos karinis jūrų laivynas
Veikė	1871 m.–1919 m.
Valstybė	Vokietijos imperija
Pavaldus	Karinis jūrų laivynas
Maršas	Gruß an Kiel
Simbolika
Karinė vėliava (1903–1918 m.)
Karinė vėliava (1892–1918 m.)
Karinė vėliava (1867–1892 m.)
Laivyno vėliava (1903-1918 m.)

Vokietijos imperijos karališkasis laivynas (vok. Kaiserliche Marine) buvo Vokietijos imperijos ginkluotųjų pajėgų dalis, egzistavusi nuo 1871 iki 1919 m., pavaldi tiesiogiai imperijos vadovybei (sausumos pajėgos buvo pavaldžios atskirų Vokietijos žemių vadovybei).

Savo egzistavimą pradėjęs kaip nedidelis pakrantės apsaugos dalinys, ginklavimosi varžybų su Didžiąja Britanija metu Vokietijos imperijos karališkasis laivynas sparčiai augo, savo veikloje plačiai taikė pažangias to meto karo idėjas (pvz. JAV admirolo Alfred Thayer Mahan jūrų galios teoriją) ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo antru pagal dydį pasaulyje. Vokietijos laivynas buvo pirmasis, masiškai ir sėkmingai naudojęs povandeninius laivus.

Karo metu antvandeninis laivynas didelių pergalių nepasiekė ir po lygiomis pasibaigusio Jutlandijos mūšio, didžiąją laiko dalį praleido uostuose. Po karo visi laivai buvo turėjo būti perduoti Antantei, tačiau dauguma jų buvo paskandinti pačių įgulos narių.

Visi Kaiserliche Marine laivai prieš pavadinimą turėjo priešdėlį SMS (vok. Seiner Majestät Schiff (Jo didenybės laivas)).

Vokietijos imperijos laivyno pradžia laikomi 1871 m., kai po Vokietijos suvienijimo, Šiaurės Vokietijos žemių konfederacijos laivynas (iki 1867 m. – Prūsijos karalystės laivynas) buvo pervadintas Vokietijos imperijos laivynu. Vokietijos imperijos konstitucijos 53 straipsnis buvo skirtas laivynui. Iki 1888 m. laivyno veikla buvo reguliuojama tais pačiais nuostatais kaip ir visa kariuomenė.

Aukščiausiuoju laivyno vadovu buvo Vokietijos imperatorius. Pirmuoju laivyno vadovu tapo pėstininkų generolas (vok. General der Infanterie) Albrechtas fon Štošas (vok. Albrecht von Stosch). Laivyno reikalų koordinavimui buvo įkurta Laivyno ministerija. Pagrindinėmis laivyno bazėmis tapo Kylis ir Vilhelmshafenas. 1872 m. vasario 1 d. Laivyno ministerija buvo pertvarkyta į Imperijos admiralitetą, tačiau fon Štošas admirolu tapo tik 1875 m.

Pagrindiniais laivyno tikslais buvo įvardinta pakrantės apsauga nuo tuo metu laikytinų didžiausių tikėtinų priešininkų – Prancūzijos ir Rusijos.^[1]

1872 m. kovo mėn. Kylyje buvo įkurta Vokietijos imperijos Laivyno akademija. Tų pačių metų gegužės mėnesį buvo įkurtas „Mašinų inžinierių korpusas“, o 1873 m. kovą – „Medicinos korpusas“. 1879 m. liepos mėn. buvo įsteigtas atskiras „Torpedų inžinierių korpusas“, kurio paskirtis buvo rengti minų ir torpedų specialistus.^[1]

1872 m. buvo pradėta pirmoji, 10 metų trukmės laivyno modernizavimo programa. Planas numatė aštuonių šarvuotų fregatų, šešių šarvuotų korvečių, dvidešimties lengvųjų korvečių, septynių monitorių, dvejų plaukiojančių baterijų, šešių avisų (ryšių laivų), aštuoniolikos kanonierinių laivų ir dvidešimt aštuonių torpedinių katerių statybą. Numatytas modernizacijos biudžetas siekė 220 mln. aukso markių, Ketvirtadalis viso biudžeto buvo finansuojama iš Prancūzijos karo reparacijų.^[2]

1883 m. laivyno vadu tapo grafas Leonardas fon Kaprivi (vok. Leo von Caprivi). Tuo metu laivyną sudarė 7 šarvuotos fregatos ir 4 šarvuotos korvetės, 400 karininkų ir apie 5 000 jūreivių.

1887 m. spalio mėn. buvo sukurtas pirmasis torpedinių laivų dalinys.

Vokietijos laivyno svarbą labai padidino Kylio kanalo atidarymas 1887 m. birželio mėn. 150 mln. aukso markių kainavęs kanalas sutrumpino kelią tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų ir leido Vokietijos laivams keliauti neįplaukiant į kitų šalių teritorinius vandenis.^[2]

XIX. devintame dešimtmetyje Vokietijos laivynas įkūrė pirmąsias bazes užsienyje (vok. Auswärtige Stationen – užsienio stotys), kurios buvo skirtos aptarnauti jūrų maršrutus į Vokietijos kolonijas ir protektoratus Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje.

1888 m. birželio mėn. Vokietijos imperatoriumi tapęs Vilhelmas II deklaravo siekį su laivynu padaryti tą patį, ką jo senelis Vilhelmas I padarė su sausumos kariuomene. Vokietija taip pat turėjo siekį Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pavyzdžiu vystyti jūrinę kolonijinę imperiją. Kaizeris Vilhelmas II tapo Vokietijos laivyno didžiuoju admirolu. Jis taip pat gavo ir britų, rusų, švedų, danų, norvegų, austrų-vengrų ir graikų laivynų admirolo titulus.^[3] Vilhelmo I valdymo pradžioje Vokietijos laivyne tarnavo 534 karininkai ir 15 480 jūreivių.^[4]

Laivyno plėtrai 1888–1914 m. priešinosi Vokietijos kariuomenės vadai – Valderzė (vok. Waldersee), Šliefenas (vok. Schlieffen) ir Moltkė (vok. Moltke), nerimavę jog laivyno plėtra vyksta kitų kariuomenės rūšių sąskaita.^[5]

1889 m. laivyno valdymą kaizeris perdavė naujai sukurtam Laivyno kabinetui (vok. Marine-Kabinett), įsteigtam pagal imperijos karinio kabineto pavyzdį. Pirmuoju laivyno kabineto vadovu tapo kapitonas Gustavas fon Baden-Bibran (vok. Gustav von Senden-Bibran). 1895 m. buvo pradėta trijų inovatyvių Kaiser Friedrich III klasės linijinių laivų statyba. Kiekvienas tokių laivų buvo 11 500 tonų vandens talpos ir kainavo po 21 mln. aukso markių.^[6]

1892 m. buvo pradėta kreiserio SMS Kaiserin Augusta statyba – pirmojo laivo, kuris buvo varomas trimis propeleriais.

1897 m. birželio 18 d. valstybės sekretoriumi laivyno klausimais tapo admirolas Alfredas fon Tirpicas (vok. Alfred von Tirpitz). Jis aktyviai skatino laivyno plėtrą, kaip priemonę ginti šalies interesus užsienyje, įtikino parlamentą priimti keletą tai paspartinusių įstatymų.^[7] Pirmuoju tokiu buvo 1898 m. balandžio 10 d. priimtas Laivyno įstatymas, numatęs 19 linijinių laivų, 8 šarvuotųjų kreiserių, 12 didžiųjų kreiserių ir 30 lengvųjų kreiserių laivyno statybą iki 1904 m. balandžio 1 d. Įstatymas taip pat numatė, kad vietoje senų laivų kas 25 m. turi būti statomas naujas. Laivyno išlaikymui buvo skirta 5 mln. aukso markių kasmet, naujų laivų statybai – 408 mln. aukso markių. Po Boksininkų sukilimo, 1900 m. birželio 14 d. priimtas antrasis laivyno įstatymas numatė padidinti laivų skaičių iki 38 linijinių laivų, 20 šarvuotų kreiserių, 38 lengvųjų kreiserių. Įstatymu nebuvo numatytos išlaidų lubos naujų laivų statybai.^[8]

Tirpicas taip pat pradėjo pirmąją laivyno populiarinimo kampaniją, kuri apėmė šventes, žurnalų leidybą, visuomenines organizacijas (pvz. Flottenverein – laivyno sąjungą), aktyviai dirbo su pramoninkais ir bankininkais.^[9]

Tirpicas siekė sukurti laivyną, pajėgų kovoti su britų Karališkuoju laivynu. Britai rimtai vertino kylantį pavojų: admirolas Džonas Fišeris (angl. John Fisher) du kartus 1904 ir 1908 m. siūlė suduoti prevencinį smūgį vokiečių laivynui, Kylio ir Vilhemshafeno bazėms, taip kaip britai atakavo Danijos laivyną 1801 ir 1807 m.^[10] 1899 m. paskelbtu britų admiraliteto vertinimu, vokiečių laivynas jau 1906 m. turėjo tapti antru galingiausiu pasaulyje.^[11]

1899–1904 m. buvo pastatyti penki Wittelsbach klasės laivai (po 22 mln. markių). 1901–1906 m. buvo pastatyti penki Braunschweig klasės laivai, ginkluoti 280 mm pabūklais (po 24 mln. markių kiekvienas). 1903–1908 m. buvo pastatyti penki Deutschland klasės laivai, ginkluoti 280 mm pabūklais (po 24,5 mln. markių kiekvienas).^[12] Šiuo laikotarpiu taip pat tęsėsi šarvuotų kreiserių statyba: 1902 m. buvo pastatytas Prinz Heinrich, 1904 m. – du Prinz Adalbert klasės laivai, 1905 m. ir 1906 m. – po vieną panašų Roon klasės laivą (kaina 17 mln. markių).^[13] 1904 m. buvo pastatytas SMS Scharnhorst, o 1908 m. – SMS Gneisenau (po 20,3 mln. markių), ginkluoti aštuoniais 210 mm, šešiais 150 mm ir aštuoniolika 88 mm kalibro pabūklų. 1902–1907 m. buvo pastatyti aštuoni lengvieji Brėmen klasės kreiseriai, pavadinti Vokietijos miestų vardais. Šios serijos laivas SMS Lübeck tapo pirmuoju Vokieitjos laivu, varomu garo turbina. Pirmosios Parsono turbinos buvo įsigytos Didžiojoje Britanijoje,^[14] po 1903 m. Vokietija jas pradėjo gaminti pati.

1899 m. Imperatoriškojo laivyno vadovybė buvo reformuota į Vokietijos imperijos admiraliteto štabą (vok. Admiralstab). Jis buvo atsakingas už karininkų mokymą, planavimą, ir jūrinę žvalgybą. Karo metu ši institucija turėjo perimti bendrąsias vadovavimo funkcijas, tačiau taikos metu ji turėjo likti tik patariamuoju organu.^[15]

1906 m. gruodžio 3 d. britų laivynui gavus naują šarvuotą laivą HMS Dreadnought (17,9 tūkst. tonų vandens talpos), faktiškai atsirado nauja, ginkluotų tik vieno kalibro pabūklais ir gerai šarvuotų, turbininiais varikliais varomų laivų klasė – drednoutai. Kita jų ypatybė buvo galimybė šoniniais pabūklais apšaudyti pagal kursą esančius taikinius, o priekiniais – atakuoti ir iš šonų esančius taikinus. Nors pati konstrukcija nebuvo visiškai nauja, tačiau tokių laivų atsiradimas paskatino Vokietiją peržiūrėti savo jūrinės ginkluotės programas bei sukurti naują lengvųjų linijinių kreiserių (vok. Schlachtkreuzer) klasę.^[16]

Lengvų ir gerai ginkluotų britų laivyno laivų atsiradimas paskatino suabejoti Vokietijos jūrų laivyno strategų nuostata, kad sėkmingai kovai su britais šalies laivynas turi būti bent 2/3 britų laivyno dydžio. Nors 1906 m. 60%Vokietijos biudžeto buvo išleidžiama kariuomenei ir šios dalies didinimas atrodė nebeįmanomas, visgi jau 1905 m. rugsėjo mėn. fon Tirpicas sugebėjo įtikinti kaizerį ir kanclerį Bernhardą fon Biulovą (vok. Bernhard von Bülow) finansuoti vokiškų drednoutų (19 tūkst. tonų vandens talpos, po 36,5 mln. markių) ir lengvųjų kreiserių (po 27,5 mln. markių) statybą bei jų judėjimui reikalingą Kylio kanalo platinimą (60 mln. markių). Šiems tikslams Reichstagas patvirtino 940 mln. markių biudžetą, iš kurio kasmet turėjo būti statoma po du drednoutus ir vieną linijinį kreiserį.^[17]

Nassau klasės drednoutų statyba prasidėjo 1907 m. Šių laivų šarvo storis buvo lygus jų pagrindinio pabūklo kalibrui, jų korpusas buvo padalintas į hermetiškas sekcijas. Laivai buvo ginkluoti dvylika 280 mm kalibro patrankų. Statybos programa buvo baigta 1910 m. Vieno laivo vidutinė kaina siekė 37,4 mln. markių.^[18]

Pirmasis Vokietijos linijinis kreiseris SMS Von der Tann buvo pradėtas statyti 1908 m. kovo mėn. Jis buvo ginkluotas keturiuose bokštuose sumontuotomis aštuoniomis 280 mm kalibro patrankomis. Vieneto kaina viršijo biudžetą ir siekė 35,5 mln. markių. Šį laivyną papildė Dresden klasės lengvieji kreiseriai – 3300 tonų talpos, ginkluoti dešimčia 105 mm patrankų, išvystę 24 mazgų greitį ir kainavę po 7,5 mln. markių. Kita lengvųjų kreiserių serija buvo keturi 4400 tonų vandens talpos Kolberg klasės laivai (1907–1911), ginkluoti dvylika 105 mm pabūklų bei 100 jūrinių minų ir kainavę po 8 mln. markių.^[19]

Vokietijos laivynas iki 1904 m. atsisakydavo siūlymų pradėti povandeninių laivų statybą. Pirmasis toks laivas, 238 tonų vandens talpos virš vandens ir 283 tonų po vandeniu U-1, buvo pastatytas 1906 m. Laivas paniręs galėjo nuplaukti tik 50 jūrmylių ir buvo ginkluotas tik vienu torpedų aparatu ir atsargoje turėjo tris torpedas. Ši konstrukcija buvo laikoma nepraktiška dėl mažo plaukiojimo nuotolio ir labai dūmingo, žibalu varomo variklio.^[20]

Pirmajame dešimtmetyje Vokietija stabiliai didino išlaidas laivynui: 1907 m. jos siekė 290 mln. markių, 1908 m. – 347 mln., o Pirmojo Pasaulinio karo pradžios momentui suminės Vokietijos išlaidos laivynui pasiekė 1 mlrd. markių. Pažymėtina, kad vokiečių laivai buvo apie 30% brangesni nei analogiški britų laivai. Dėl augančių išlaidų laivynui ir to sąlygojamo biudžeto deficito atsistatydino finansų ministerijos valstybės sekretorius Hermanas fon Štengelis (vok. Hermann von Stengel).^[21]

Po 1907 m. rinkimų į valdžią atėjo palankiau į karines išlaidas žiūrėjusios politinės jėgos. Tirpicui pavyko pasiekti, jog laivų tarnybos amžius būtų sumažintas nuo 25 iki 20, kas leido sparčiau modernizuoti laivyną bei padidinti statomų laivų skaičių iki 4 vnt. per metus. Tirpico tikslas buvo 1914 m. turėti 16 linijinių kreiserių ir 5 eskadrinius minininkus, o 1920 m. – atitinkamai 38 ir 20. Be šių buvo numatyta pastatyti 38 lengvuosius kreiserius ir 144 torpedinius laivus.^[22]

1909–1910 m. buvo pastatyti keturi 22 800 tonų vandens talpos Helgoland klasės linijiniai kreiseriai, ginkluoti dvylika 305 mm pabūklų, kainavę po 46 mln. markių.^[23]

Nuo 1909–1913 m. pastatytų penkių Kaiser klasės laivų pradėta naudoti turbininius variklius. Šie 24200 tonų vandens talpos laivai buvo ginkluoti 305 mm pabūklais, juos varė trys Parsonso turbinos.^[24]

1908–1912 m. buvo pastatyti du Moltke klasės kreiseriai su papildomu artilerijos bokštu, ginkluoti 280 mm pabūklais, kainavę atitinkamai 42,6 ir 41,6 mln. markių. Iš jų, SMS Moltke tapo Vokietijos laivyno dalimi, o SMS Goeben buvo pervestas į Viduržemio jūros eskadrą ir viso karo metu buvo Osmanų imperijos laivyno dalimi. Šie laivai išvystydavo 28 mazgų greitį. Kiek padidintas jų variantas Seydlitz pasiekdavo 29 mazgų greitį. 1910–1912 m. buvo pastatyti keturi Magdeburg klasės lengvieji kreiseriai (4 600 t. vandens talpos), kurių kiekvieno kaina siekė 7,4 mln. markių. Jų variklių efektyvumo padidinimui kartu su anglies pakura buvo naudojami ir naftos degikliai. Ši technologija buvo pritaikyta ir naujesniuose, didesniuose ir greitesniuose Karlsruhe ir Graudenz klasės lengvuosiuose kreiseriuose.^[25]

1907 m. Kylio priemiestyje Zonderburge (vok. Sonderburg) buvo įkurta laivyno artilerijos mokykla.

1914 m. laivynas pradėjo eksperimentuoti su didelio, iki 510 mm kalibro pabūklais. Šiuo laikotarpiu daugelis senesnių laivų buvo modernizuoti sumontuojant naują taikymosi įrangą, balistinius skaičiuotuvus, rengiant taikymosi bokštus.^[26]

1911–1912 m. buvo pastatyti keturi König klasės 28500 tonų vandens talpos, trijų pakopų Brauno-Boveri-Parsonso turbinomis varomi, 305 mm pabūklais ginkluoti linijiniai kreiseriai, kainavę po 45 mln. markių. Jie sudarė Trečiosios jūrų eskadros pagrindą. Šiuose laivuose buvo įrengti torpedų tinklai, vilkti išilgai korpuso.^[27]

1910 m., pradėta dvejais dyzeliniais varikliais varomų povandeninių laivų statyba. Pirmas tokių, U-19, buvo dvigubai didesnis nei U-1, galėjo nuplaukti 7600 jūrmylių (14100 km), panerti į 80 m. gylį ir buvo ginkluotas keturiais torpedų aparatais.^[28]

Dėl augančių išlaidų kariuomenei ir parlamento nepritarimo, Vokietija jau 1909 m. pradėjo ginkluotės ribojimo derybas su Didžiąja Britanija. 1911 m. derybos baigėsi be rezultatų prasidėjus Agadyro krizei, dėl kurios Vokietija ir Prancūzija atsidūrė ant karo slenksčio. Pasinaudojęs augančia įtampa Tirpicas dar kartą pamėgino užsitikrinti didesnį laivyno finansavimą, pakankamą keturių didžiųjų laivų statybai per metus, kam labai priešinosi socialdemokratai.^[29] Vokietijos kariškiai reikalavo finansavimo 136 tūkst. jūrininkų dydžio laivynui, kas būtų leidę išlaikyti paritetą su Prancūzija. 1912 m. Tirpicui pavyko išsiderėti tris naujus laivus ir laivyno padidinimą 15 tūkst. kariškių. Iš viso Vokietijos laivyną tuo metu sudarė penkios eskadros, 8 linijiniai kreiseriai, 12 didžiųjų ir 30 mažųjų kreiserių, taip pat keletas kolonijose dislokuotų laivų. Tirpicas siekė įtvirtinti reguliaraus laivyno atnaujinimo programą, senus laivus priskiriant šeštajai eskadrai – pakrančių apsaugos daliniams.^[30] Nepaisant laivyno augimo, jam skiriama karinio biudžeto dalis mažėjo nuo 35% 1911 m. iki to 33% 1912 m. ir 25% 1913 m. Šis pokytis atspindėjo karinių strategų nuomonę apie artėjantį sausumos karą Europoje.^[31]

Nepaisant mažėjančio finansavimo, Vokietija statė vis modernesnius laivus – 1912–13 m. buvo pastatyti trys Derfflinger linijiniai kreiseriai, ginkluoti ne tik 305 mm patrankomis, tačiau ir priešlėktuviniais pabūklais, kurių dydis pasiekė 27 tūkst. tonų vandens talpos, kurie išvystydavo 26–27 mazgų greitį ir kurie kainavo po 56–59 mln. markių.^[32]

1913 m. Vokietijoje buvo pradėti statyti du Bayern klasės linijiniai kreiseriai, kurių vandens talpa siekė 28 600 tonų, o įgula – 1100 vyrų. Šie laivai buvo ginkluoti 380 mm pagrindiniais pabūklais, taip pat šešiolika 150 mm kalibro pabūklų ir keturiais zenitiniais 88 mm pabūklais. Įvertinus naftos trūkumą, šie laivai buvo varomi anglimi, kurios bunkeliai buvo įrengti taip, kad sudarytų papildomą bortų apsaugą. Du tokie laivai laivyną papildė jau po Jutlandijos mūšio, dar du nebuvo baigti iki karo pabaigos.^[33]

1912–1913 m. Rusijos karinio jūrų laivyno užsakymu Vokietijoje buvo pradėti statyti trys lengvieji kreiseriai, kainavę po 9 mln. markių. Prasidėjus karui jie buvo nacionalizuoti ir tapo SMS Regensburg, SMS Pillau ir SMS Elbing.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos imperijos laivyną sudarė 175 laivai, suskirstyti į šešias eskadras ir penkias žvalgybines grupes. Laivyno flagmanu buvo SMS Friedrich der Große.

Kategoriija	Kiekis
Didieji linijiniai laivai	14
Linijiniai laivai	22
Šarvuoti pakrančių apsaugos laivai	8
Didieji kreiseriai (Linijiniai kreiseriai)	4
Didieji kreiseriai (Šarvuotieji kreiseriai)	7
Mažieji kreiseriai	12
Torpediniai kateriai	89
Povandeniniai laivai	19

I eskadra	I eskadra	III eskadra	IV eskadra	V eskadra	VI eskadra
SMS Ostfriesland (flagmanas)	SMS Preußen (flagmanas)	SMS Prinzregent Luitpold (flagmanas)	SMS Wittelsbach (flagmanas)	SMS Kaiser Wilhelm II. (flagmanas)	SMS Hildebrand (flagmanas)
SMS Helgoland	SMS Deutschland	SMS Kaiser	SMS Wettin	SMS Kaiser Wilhelm der Große	SMS Heimdall
SMS Thüringen	SMS Hannover	SMS Kaiserin	SMS Zähringen	SMS Kaiser Barbarossa	SMS Hagen
SMS Oldenburg	SMS Pommern	SMS König Albert	SMS Schwaben	SMS Kaiser Friedrich III.	SMS Frithjof
SMS Nassau	SMS Schleswig-Holstein	SMS König	SMS Mecklenburg	SMS Kaiser Karl der Große	SMS Odin
SMS Westfalen	SMS Schlesien	SMS Großer Kurfürst	SMS Braunschweig	SMS Wörth	SMS Beowulf
SMS Rheinland	SMS Hessen	SMS Markgraf	SMS Elsass	SMS Brandenburg	SMS Siegfried
SMS Posen

I žvalgybos grupė	II žvalgybos grupė	III žvalgybos grupė	IV žvalgybos grupė	V žvalgybos grupė
SMS Seydlitz (flagmanas)	SMS Cöln (flagmanas)	SMS München (flagmanas)	SMS Roon (flagmanas)	SMS Hansa (flagmanas)
SMS Moltke	SMS Mainz	SMS Danzig	SMS Yorck	SMS Vineta
SMS Von der Tann	SMS Stralsund	SMS Stuttgart	SMS Prinz Adalbert	SMS Victoria Louise
SMS Blücher	SMS Kolberg	SMS Hela	SMS Prinz Heinrich	SMS Hertha
SMS Derfflinger	SMS Rostock	SMS Frauenlob
	SMS Straßburg
	SMS Graudenz

Vokietijos imperijos laivynas iš Prūsijos laivyno, Šiaurės Vokietijos sąjungos laivyno paveldėjo jūrų pėstininkų dalinius (vok. Seebataillone). Šie daliniai liko ir šiuolaikiniame Vokietijos laivyne.

Laivyno aviaciją (vok. Marine-Fliegerabteilung) sudarė dirižabliai, stebėjimo oro balionai ir fiksuoto sparno orlaiviai.

Vokietijos laivynas pirmuosius aviacijos panaudojimo bandymus pradėjo 1891 m. Pirmieji mėginimai su oro balionais buvo nesėkmingi. 1895 m. Ferdinandas fon Cepelinas (vok. Ferdinand von Zeppelin) nesėkmingai mėgino laivyną sudominti dirižabliais. 1909 m. laivynas atmetė iš laivų paleidžiamų lėktuvų idėją, 1910 m. – atnaujintą Cepelino dirižablių pasiūlymą. Tik 1911 m. laivynas pradėjo eksperimentuoti su lėktuvais, o 1912 m. įsigijo pirmąjį žvalgybinį dirižablį. Sekančiais metais laivynas užsakė dar 10 dirižablių, kurių skrydžio nuotolis siekė 1 440 km, ginkluotų kulkosvaidžiais ir iki 80 kg bombų.

Laivyno aviacijos plėtrą paskatino tai, kad karališkosios šeimos narys princas Heinrichas 1910 m. įgijo piloto licenciją ir pradėjo aktyviai remti aviacijos plėtrą. 1912 m. laivynas pradėjo bandyti hidroplanus. 1913 m. laivynas turėjo 4 hidroplanus ir planus iki 1918 m. įsteigti 6 jūrų aviacijos bazes. 1914 m. buvo įsteigta pirmoji jūrinė eskadrilė (vok. Marine-Fliegerabteilung), turėjusi dvylika hidroplanų ir vieną sausumos lėktuvą bei 8,5 mln. markių biudžetą.

Karo metu laivyno dirižabliai daugiausiai vykdė stebėjimo misijas Šiaurės ir Baltijos jūrose, kas Vokietijos laivams suteikė didelį pranašumą prieš Antantės pajėgas.^[34] Karo metu laivyno dirižabliai atliko virš 1,2 tūkst. misijų. 1915 m. Vokietijos laivynas turėjo 15 cepelinų ir bet kuriuo metu galėjo vykdyti misijas su dviem ar daugiau dirižabliais.^[35] Iš dirižablių buvo stebimas birtų laivų judėjimas, britų vykdyti minavimo veiksmai; vokiečių dirižabliai kartais nusileisdavo šalia savo minininkų, paimdavo laivyno karininkus ir pakilę nuskraidindavo aprodyti britų pastatytų minų užtvarų, taip palengvindami išminavimą.^[35] Laivyno aviacija taip pat vykdė antskrydžius prieš britų miestus. Bombardavimo misijas panaudojant dirižablius 1915 m. sausio 9 d. sankcionavo pats kaizeris, nors jo įsakyme buvo draudžiama bombarduoti Londoną, taip pat istorinius, vyriausybės pastatus bei muziejus.

Laivyno aviacija bazavosi Šiaurės jūros pakrantės aerodromuose. Laivyno aviacija naudojo tiek savo hidroplanus, tiek ir karinių oro pajėgų (vok. Luftstreitkräfte) orlaivius.

Laivyno pilotai asai:

• Theo Osterkamp (32 pergalės),^[36]
• Gotthard Sachsenberg (31 pergalė),^[37]
• Alexander Zenzes (18 pergalių),^[38]
• Friedrich Christiansen (13 pergalių),^[39]
• Karl Meyer (8 pergalės),^[40]
• Karl Scharon (8 pergalės),^[41]
• Hans Goerth (7 pergalės).^[42]

Laivyno aviaciją sudarė:

• Kaiserliche Werft Danzig 1105 – mokymosi lėktuvas
• Hansa-Brandenburg W.12 – hidroplanas naikintuvas
• Hansa-Brandenburg W.29 – hidroplanas naikintuvas

Karo pradžioje Vokietijos imperijos laivynas turėjo 22 drednoutus, 14 linijinių laivų, 4 kreiserius. Tarp 1914 m. rugpjūčio ir lapkričio buvo pastatyti dar trys König klasės laivai, dar du Bayern klasės linijiniai laivai buvo pastatyti 1916 m. 1914 m. kovo mėn. buvo pastatytas kreiseris Derfflinger, 1916 m. kovą – Lützow, 1917 m. gegužę – Hindenburg. Visų, išskyrus keletą naujausių dreadnoutų įgulos netrukus buvo perkeltos į naujesnius laivus.

Karo metu Vokietijos laivynas dalyvavo karo veiksmuose Europoje taip pat Azijoje ir Okeanijoje.

Žymiausi Vokietijos imperijos karinio jūrų laivyno mūšiai:

• Heligolendo (Vokietijos laivynui vadovavo admirolas Leberecht Maass) – 1914
• Koronelo (Vokietijos laivynui vadovavo viceadmirolas Maximilian von Spee) – 1914.
• Folklendų salų mūšis (Vokietijos laivynui vadovavo viceadmirolas Maximilian von Spee) – 1914.
• Dogger Bank mūšis (Vokietijos laivynui vadovavo viceadmirolas Franz Hipper) – 1915.
• Rygos įlankos mūšis (Vokietijos laivynui vadovavo viceadmirolas Ehrhard Schmidt)
• Jutlandijos mūšis (Vokietijos laivynui vadovavo viceadmirolas Reinhard Scheer; ir viceadmirolas Franz Hipper) -1916.
• Operacija Albionas, taip pat Monozundo mūšis (Vokietijos laivynui vadovavo viceadmirolas Ehrhard Schmidt) – 1917.
• Pirmasis Atlanto mūšis – povandeninių laivų operacijos

Kiti mūšiai:

• Gotlando mūšis
• Pirmasis Duvro sąsiaurio mūšis – 1916 m.
• Antrasis Duvro sąsiaurio mūšis – 1917 m.
• Duvro užtvankos ataka
• Kokosų salų mūšis
• Reidas į Skarborou, Hartlpūla ir Vitbį – 1914 m.
• Jarmuto ir Lovestofo bombardavimas – 1916 m.
• Trinidado mūšis

Imperijos laivynas taip pat vykdė sausumos operacijas: jo kariškiai eksploatavo toliašaudę, laivyno pabūklo pagrindu pagamintą Paryžiaus patranką, Čingdao apsiausties metu jūreiviai gynė miestą nuo britų ir pan.

Po Jutlandijos mūšio antvandeniniai Vokietijos karo laivyno laivai didesnių operacijų nebeveykdė ir daugiausiai laiko buvo uostuose. 1918 m. spalio mėn. laivyno vadas Francas fon Hipperis (Franz von Hipper) be aukštesnės vadovybės leidimo planavo išvesti visą likusį laivyną į Lamanšo sąsiaurį galutiniam mūšiui su britais, tačiau 1918 m. spalio 24 d. duotas atitinkamas jo įsakymas pasirengti išplaukimui išprovokavo Kylio maištą, kuris peraugo į Vokietijos revoliuciją, po keleto dienų paskatinusią monarchijos griūtį..

Po I pasaulinio karo pabaigos, 1918 m. lapkričio mėn., dauguma modernių laivyno laivų (74 vnt.) buvo internuoti britų laivyno bazėje Skapa Flou. Laivyno vado Liudvigo fon Roiterio (vok. Ludwig von Reuter) įsakymu dauguma jų buvo paskandinti 1919 m. birželio 21 d.^[43]

Keletas išlikusių laivų vėliau tapo Veimaro respublikos laivyno (vok. Reichsmarine) pagrindu.

Vokietijos imperijos laivynas naudojo tokius pačius laipsnius kaip ir Prūsijos laivynas.

Vokietijos imperijos laivyno atakos, kurios yra laikomos karu nusikaltimais:

• 1914 m. įvykdytas reidas prieš Skarborą, Hartlpulą ir Vitbį (angl. Scarborough, Hartlepool, Whitby), kurio metu buvo apšaudyti civiiniai uostai, žuvo civiliai gyventojai.^[44]
• U-botų kampanija, kurios metu dalis vokiečių povandeninių laivų neperspėdavo komercinių laivų įgulų apie ataką ir nesuteikdavo laiko joms saugiai palikti laivų.^[45]
• Civilinio laivo SS Brussels kapitono Čarlzo Frajato (angl. Charles Fryatt) egzekucija už tai, kad jis keleiviniu laivu pamėgino taranuoti povandeninį laivą U-33.^[46]
• Laivų-ligoninių HMHS Llandovery Castle, HS Koningin Regentes ir HMHS Dover Castle paskandinimas.^[47]

• (EN) „An Unatoned War Crime of the First World War: The Sinking of a Hospital Ship by U-86 | International Journal of Naval History“. 30 December 2020.
• (EN) Ben-Yehuda, Nachman (15 July 2013). Atrocity, Deviance, and Submarine Warfare: Norms and Practices During the World Wars. University of Michigan Press. ISBN 9780472118892
• (DE) G. Beckmann, K.U. Keuble (Hrsg.): Alltag in der Kaiserlichen Marine um 1890. Die Bildmappe »Unsere Marine« von C.W. Allers. Berlin 1993, ISBN 3-89488-051-1
• (DE) Willi A. Boelcke: So kam das Meer zu uns. Die preußisch-deutsche Kriegsmarine in Übersee 1822 bis 1914, Frankfurt a. M. u. a. 1981. ISBN 3-550-07951-6
• (EN) Dirk Bönker: Militarism in a global age. Naval ambitions in Germany and the United States before World War I. Cornell University Press, Ithaca, NY u. a. 2012. ISBN 978-0-8014-5040-2
• (DE) Deutsches Marinemuseum Wilhelmshaven, Militärhistorisches Museum der Bundeswehr, Stephan Huck, Gorch Pieken, Matthias Rogg (Hrsg.): Die Flotte schläft im Hafen ein. Kriegsalltag 1914–1918 in Matrosen-Tagebüchern. Sandstein Verlag, Dresden 2014, ISBN 978-3-95498-095-6.
• (DE) Cord Eberspächer: Die deutsche Yangtse-Patrouille. Deutsche Kanonenbootpolitik in China im Zeitalter des Imperialismus 1900–1914. Bochum 2004, ISBN 3-89911-006-4.
• (DE) Jürgen Elvert/Lutz Adam/Heinrich Walle (Hrsg.): Die Kaiserliche Marine im Krieg: Eine Spurensuche, Stuttgart (Franz Steiner Verlag) 2017. ISBN 978-3-515-11824-8
• (DE) Karl Christian Führer, Karen Hagemann, Birthe Kundrus (Hrsg.): Eliten im Wandel. Gesellschaftliche Führungsschichten im 19. und 20. Jahrhundert. Für Klaus Saul zum 65. Geburtstag. Münster 2004. ISBN 3-89691-550-9
• (EN) Albert Harding Ganz: The Role of the Imperial German Navy in Colonial Affairs, Ohio State University, 1972 (Phil. Diss.), Onlineversion
• (DE) Rolf Güth: Die Organisation der deutschen Marine in Krieg und Frieden 1913–1933. In: Militärgeschichtliches Forschungsamt (Hrsg.): Deutsche Militärgeschichte in sechs Bänden 1648–1939. Band 5, Abschnitt VIII: Deutsche Marinegeschichte der Neuzeit. Hersching 1983, S. 263–296.
• (EN) Franks, Norman; Bailey, Frank W.; Guest, Russell. Above the Lines: The Aces and Fighter Units of the German Air Service, Naval Air Service and Flanders Marine Corps, 1914–1918. Grub Street, 1993. ISBN 0-948817-73-9, ISBN 978-0-948817-73-1.
• (EN) Halpern, Paul G. A naval history of World War I (Annapolis: Naval Institute Press, 1995).
• (DE) Heiko Herold: Reichsgewalt bedeutet Seegewalt. Die Kreuzergeschwader der Kaiserlichen Marine als Instrument der deutschen Kolonial- und Weltpolitik 1885 bis 1901 (Beiträge zur Militärgeschichte, Band 74, zugleich Phil. Diss. Heinrich-Heine-Universität Düsseldorf), München (Oldenbourg Verlag) 2012. ISBN 978-3-486-71297-1.
• (DE) Holger H. Herwig: Das Elitekorps des Kaisers. Marineoffiziere im Wilhelminischen Deutschland. Hamburg 1977, ISBN 3-7672-0514-9.
• (DE) Hans H. Hildebrand, Albert Röhr, Hans-Otto Steinmetz: Die deutschen Kriegsschiffe. Biographien – ein Spiegel der Marinegeschichte von 1815 bis zur Gegenwart. 10 Bände. Mundus, Ratingen o. J., DNB 550720391
• (DE) Rolf Hobson: Maritimer Imperialismus. Seemachtideologie, seestrategisches Denken und der Tirpitzplan 1875 bis 1914. Aus dem Englischen von Eva Besteck. Oldenbourg, München 2004, ISBN 3-486-56671-7. (Beiträge zur Militärgeschichte, Band 61)
• (DE) Christian Jentzsch: Vom Kadetten bis zum Admiral. Das britische und das deutsche Seeoffizierkorps 1871 bis 1914, Berlin/Boston (De Gruyter Oldenbourg) 2018. ISBN 978-3-11-060499-3. ISBN 978-3-11-060897-7. ISBN 978-3-11-060631-7
• (DE) Alexander Jordan, Winfried Mönch (Bearb.): Namen, Bilder, Schatten. Treibgut der Wilhelminischen Marine bis 1918 in Baden und Württemberg. Begleitband zur Sonderausstellung, 28. Juli bis 28. Oktober 2012 im Wehrgeschichtlichen Museum Rastatt (= Studiensammlungen und Sonderausstellungen im Wehrgeschichtlichen Museum Rastatt. Nr. 10). Hrsg. durch die Vereinigung der Freunde des Wehrgeschichtlichen Museums Schloss Rastatt, Rastatt 2012, ISBN 978-3-9810460-7-6.
• (DE) Dieter Jung: Die Schiffe der Kaiserlichen Marine 1914–1918 und ihr Verbleib. Bernard & Graefe, 2003, ISBN 3-7637-6247-7.
• (DE) Andrew Lambert: Seemacht und Geschichte – Der Aufbau der Seemacht im kaiserlichen Deutschland. In: Jürgen Elvert, Sigurd Hess, Heinrich Walle (Hrsg.): Maritime Wirtschaft in Deutschland. Schifffahrt – Werften – Handel – Seemacht im 19. und 20. Jahrhundert. Franz Steiner Verlag, Stuttgart 2012, ISBN 978-3-515-10137-0, S. 190–209.
• (DE) Andreas Leipold: Die deutsche Seekriegsführung im Pazifik in den Jahren 1914 und 1915. Harrassowitz, Wiesbaden 2012, ISBN 978-3-447-06602-0.
• (EN) Lehmann, Ernst A.; Mingos, Howard. The Zeppelins: The Development of the Airship, with the Story of the Zepplin Air Raids in the World War. Chapter VI: „THE NORTH SEA PATROL—THE ZEPPELINS AT JUTLAND“
• (DE) Rolf Noeske/Claus P. Stefanski: Die deutschen Marinen 1818–1918. Organisation, Uniformierung, Bewaffnung und Ausrüstung, 2 Bände, Wien (Verlag Militaria) 2011. ISBN 978-3-902526-45-8
• (DE) Walter Nuhn: Kolonialpolitik und Marine. Die Rolle der Kaiserlichen Marine bei der Gründung und Sicherung des deutschen Kolonialreiches 1884–1914. Bernard & Graefe, Bonn 2002, ISBN 3-7637-6241-8.
• (DE) Lothar Persius: Menschen und Schiffe in der Kaiserlichen Flotte. Berlin 1925.
• (DE) Wolfgang Petter: Deutsche Flottenrüstung von Wallenstein bis Tirpitz. In: Militärgeschichtliches Forschungsamt (Hrsg.): Deutsche Militärgeschichte in sechs Bänden 1648–1939. Band 5, Abschnitt VIII: Deutsche Marinegeschichte der Neuzeit. Hersching 1983, S. 13–262.
• (DE) Wolfgang Petter: Die überseeische Stützpunktpolitik der preußisch-deutschen Kriegsmarine 1859–1883, Freiburg i. Br. 1975 (Phil. Diss. Universität Freiburg)
• (DE) Christian Rödel: Krieger, Denker, Amateure. Alfred von Tirpitz und das Seekriegsbild vor dem Ersten Weltkrieg. Franz Steiner Verlag, Stuttgart 2003, ISBN 3-515-08360-X.
• (DE) Thomas Eugen Scheerer: Die Marineoffiziere der Kaiserlichen Marine. Sozialisation und Konflikte. Mit 72 Tabellen (= Kleine Schriftenreihe zur Militär- und Marinegeschichte. Band 2). Winkler, Bochum 2002, ISBN 3-930083-88-4.
• (DE) Herbert Schottelius, Wilhelm Deist (Hrsg.): Marine und Marinepolitik im kaiserlichen Deutschland, 1871–1914. Militärgeschichtliches Forschungsamt, Droste, Düsseldorf 1972, ISBN 3-7700-0319-5. (2. Auflage 1981)
• (DE) Joachim Schröder: Die U-Boote des Kaisers. Die Geschichte des deutschen U-Boot-Krieges gegen Großbritannien im Ersten Weltkrieg. Bonn 2003, ISBN 3-7637-6235-3. (Subsidia academica Reihe A Band 3)
• (DE) Patrica Nellie Waring: Administrative conflict within the Wilhelmine Navy: A History of the German Marine Corps, Montreal/Quebec (McGill University, Phil. Diss.) 1979.
• (DE) Gerhard Wiechmann: Die preußisch-deutsche Marine in Lateinamerika 1866–1914. Eine Studie deutscher Kanonenbootpolitik. Hauschild, Bremen 2002, ISBN 3-89757-142-0. uni-oldenburg.de
• (DE) Gerhard Wiechmann (Hrsg.): Vom Auslandsdienst in Mexiko zur Seeschlacht von Coronel. Kapitän Karl von Schönberg. Reisetagebuch 1913–1914. Bochum 2004, ISBN 3-89911-036-6.
• (DE) Nicolas Wolz: Und wir verrosten im Hafen. Deutschland, Großbritannien und der Krieg zur See 1914–1918. Deutscher Taschenbuch Verlag, München 2013, ISBN 978-3-423-28025-9.
• (DE) Jörg-Michael Hormann, Eberhard Kliem: Die Kaiserliche Marine im Ersten Weltkrieg. Bucher Verlag, München 2013, ISBN 978-3-7658-2031-1.
• (DE) Peter Max Gutzwiller: Die deutsche Kriegsmarine im 19. Jahrhundert, Fakten – Daten – Zusammenhänge. Duncker & Humblot Verlag, Berlin-Steglitz 2014, 446 S., ISBN 978-3-428-14228-6.
• (DE) Curt von Maltzahn: Seemacht und Kriegsflotte. In: Deutschland unter Kaiser Wilhelm II. 1. Band, 4. Buch. Reimar Hobbing, Berlin 1914, S. 25–54