Nikolajus Gogolis

Nikolajus Gogolis
Gimė	1809 m. balandžio 1 d. Didieji Soročincai, Poltavos gubernija, Rusijos imperija
Mirė	1852 m. kovo 4 d. (42 metai) Maskva, Rusijos imperija
Palaidotas (-a)	1931 m. birželio 1 d. Novodevičės kapinėse
Veikla	ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.
Vikiteka	Nikolajus Gogolis
Parašas

Nikolajus Gogolis (rus. Никола́й Васи́льевич Го́голь, 1809 m. balandžio 1 d. Didieji Soročincai), Poltavos gubernija – 1852 m. kovo 4 d. Maskva) – ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.

Kilęs iš senos kazokų giminės. Tėvas aktorius Vasilijus Gogolis mirė, kai būsimajam rašytojui buvo 15 metų. 1821–1828 m. mokėsi Nežyno aukštųjų mokslų gimnazijoje. 1828 m. apsigyveno Sankt Peterburge. Bandė tapti aktoriumi, dirbo valstybės tarnyboje, privačiu mokytoju, dėstė Patriotiniame institute. 1834–1835 m. dėstė visuotinę istoriją Sankt Peterburgo universitete. Nuo 1836 m. gyveno daugiausia užsienyje (Vokietija, Šveicarija, Prancūzija, Italija). Apie 1840 m. sustiprėjo polinkis į religinį misticizmą. 1848 m. grįžo į Rusiją. 1852 m. po mistinių apmąstymų naktį sudeginęs daugelį rankraščių ir rytą pamatęs ką padaręs, jis paniro į depresiją ir po kelių dienų mirė.

1829 m. V. Alovo slapyvardžiu išleido epigonišką poemą „Hancas Kiuchelgartenas“ (Ганц Кюхельгартен), parašytą dar Nežine, bet spaudai ją sukritikavus pats sunaikino visą tiražą. Ankstyvajai kūrybai būdingi romantizmo bruožai. Apysakose (rinkinys „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“) vaizduojamas Ukrainos kaimas, jo papročiai, grindžiami tikėjimu antgamtiškumu, poetizuojamas žmogaus ryšys su gamta. Joms būdingi spalvingi personažai, tautosakos ir fantastikos, lyrizmo ir humoro derinimas. Vėlesnė kūryba realistinė, joje ryšku kritiškumas. Apysakose satyriškai parodoma dvarininkų kasdienybė („Pasakojimas apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius susipyko su Ivanu Nikiforovičium“ Повесть о том, как поссорился Иван Иванович с Иваном Никифоровичем, „Senųjų laikų dvarininkai“ Старосветские помещики), panaudojami ukrainiečių mitologijos motyvai („Vijus“ Вий 1835 m., lietuvių k. pavadinimu „Baubas“ 1939 m.), poetizuojamos kazokų praeities kovos už laisvę („Tarasas Bulba“ Тарас Бульба, 1835 m., 2 variantas 1842 m., lietuvių k. 1924 m., 1949 m.), tragikomiškai atskleidžiami miesto kontrastai („Nevos prospektas“ Невский проспект, Pamišėlio užrašai Записки сумасшедшего, abi 1835 m.), mažojo žmogaus pasaulėjauta („Nosis“ Нос, 1836 m., „Apsiaustas“ Шинель, 1842 m.). Komedijoje „Revizorius“ (Ревизор, 1836 m., lietuvių k. 1911 m., 1934 m., 1951 m.) išjuokiamos valdininkijos ydos.

Svarbiausias N. Gogolio kūrinys – romanas „Mirusios sielos“ (Мёртвые души, t. l 1842 m., lietuvių k. 1937 m., 1946 m.). Jame vaizduojant absurdišką situaciją, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas, kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai. Veikėjai vaizduojami buitinėse situacijose, dažnai sudaiktinami, bet į absurdišką vyksmą neįtraukiami. Romane derinama nuotykių, kelionių, buitinio romano bruožai. Spaudoje romanas buvo įvertintas kaip socialinė kritika. Tam prieštaraudamas N. Gogolis parašė antrą tomą, kuriame pavaizdavo dvarininkų dvasinį atgimimą (1845 m. rankraštį sunaikino). Vėliau pradėjo rašyti iš naujo, paaštrėjus dvasinei krizei prieš mirtį rankraštį sudegino (likę fragmentai išspausdinti 1857 m.).

Knygoje „Parinktosios vietos iš susirašinėjimo su draugais“ (Выбранные места из переписки с друзьями, 1855 m.) jis išreiškė pozityvų požiūrį į Rusijos gyvenamąjį metą, ragino kurti visuomenę, grindžiamą asmenine atsakomybe ir religinėmis nuostatomis. N. Gogolio stiliui būdingas fantazijos ir realybės derinimas, etninės, buitinės ir literatūrinės detalės, stilizuota kalba (tarmybės, profesinis žargonas), metaforos. N. Gogolio kūryba turėjo didelę įtaką rusų ir pasaulinei literatūrai, teatrui.^[1]

Į lietuvių kalbą N. Gogolio kūriniai pradėti versti XIX a. pabaigoje. 1890 m. buvo paskelbta apysaka „Baisingasis kerštas“, 1907 m. – „Gegužės naktis, arba Paskendusi“. Išleistas apysakų rinkinys „Apysakos“ (1939 m., 1969 m.), „Mirgorodas“, „Peterburgo apysakos“ (visi 1947 m.), rinkinys „Komedijos“ (1947 m.), „Raštai“ (1952 m., 5 t. 1953–1954 m.).

Lietuvos teatruose pastatytos pjesės „Revizorius“ (1933 m., 1946 m., 1952 m., 1969 m., 1977 m., 2001 m.), „Vedybos“ (1947 m., 1951 m.)

• Вечера на хуторе близ Диканьки (Vakarai viensėdyje prie Dikankos) 2 d. 1831–1832 m., lietuvių k. 1947 m.
• Миргород, повести, служащие продолжением Вечеров на хуторе близ Диканьки, СПб., 1835 m.
• Арабески (Arabeskos), СПб., 1835 m.
• Похождения Чичикова или Мёртвые души, поэма Н. Гоголь, (Mirusios sielos) М. 1842

• Baubas, 1967 m.
• Mirusios sielos, 1977 m.
• Pamišėlio užrašai, 1985 m.
• Nosis, 1991 m.
• Lošėjai, 1991 m.
• Apsiaustas, 1994 m.
• Revizorius, 1996 m.
• Tarasas Bulba, 2009 m.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Nikolajus Gogolis

• Nikolajaus Gogolio citatos