Ravena

Ravena it. Ravenna
Šv. Jono Evangelisto bažnyčia
Ravena 44°25′0″ š. pl. 12°12′0″ r. ilg. / 44.41667°š. pl. 12.20000°r. ilg. / 44.41667; 12.20000 (Ravena)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Italija
Regionas	Emilija-Romanija
Provincija	Ravenos provincija
Gyventojų (2009)	157 050
Plotas	652,89 km²
Tankumas (2009)	241 žm./km²
Tinklalapis	www.comune.ra.it
Vikiteka	Ravena
UNESCO	(angl.) (pranc.): 788

Ravena (it. Ravenna) – miestas Emilijoje-Romanijoje (šiaurės Italija), prie Adrijos jūros; provincijos centras. 157,05 tūkst. gyventojų (2009). Išvystyta naftos, chemijos, mašinų, muzikos instrumentų pramonė. Veikia Ravenos nacionalinis muziejus, dailės menų akademijos Pinakoteka, arkivyskupijos muziejus. Išlikę mauzoliejai (V–VI a.), bazilikos, rūmų liekanos, poeto Dantės (1265–1321) kapas ir muziejus.

Dabartinės Ravenos vietovėje italikų genčių žmonės apsigyveno apie 1400 m. pr. m. e.^[1] Tradiciškai laikomasi nuomonės, kad po to vietovėje gyveno etruskai, o dar vėliau − galai. 191 m. pr. m. gyvenvietė pateko į Romos priklausomybę ir greitai įgijo didelę reikšmę regione dėl Adrijos šiaurės-vakarų jūrų uosto. Romos imperatorius Augustas pastatė naują Klasės uostą šiek tiek piečiau Ravenos, kuris tapo pagrindinių Romos imperijos karinių jūrų pajėgų Adrijoje baze.

402 m. imperatorius Honorijus perkėlė Vakarų Romos imperijos sostinę į Raveną. Po imperijos žlugimo 476 m. Ravena tapo germanų valstybės, vadovaujamos Odoakro, sostine. 493 m. tapo ostrogotų karalystės, vadovaujamos Teodoriko, sostine. 540 m. Raveną užkariavo Bizantijos imperatoriaus Justiniano I generolas Belizarijus ir Ravena tapo Bizantijos imperijos Italijos valdų sostine.

726 m. po maištų ir invazijų Bizantijos valdžia Ravenoje žlugo, miestas 751 m. pasidavė langobardų karalystei, 754 m. buvo prarastas frankams, kurių karalius Pipinas III 757 m. miestą padovanojo Romos popiežiui. Ilgą laiką miestas buvo beveik savarankiškai valdomas vietos arkivyskupų ir vėliau – įtakingos Polenta giminės. 1441 m. miesto valdymą perėmė Venecijos respublika, bet 1509 m. jis vėl grąžintas popiežiui. 1512 m. po Ravenos mūšio miestą užėmė prancūzai, tačiau greit buvo išvaryti. Miestas po to su trumpomis pertraukomis buvo popiežiaus nominalioje priklausomybėje. 1859 m. Ravena paskelbė sąjungą su Sardinijos karalyste ir 1861 m. tapo suvienytos Italijos dalimi.

1996 m. UNESCO į pasaulio paveldo sąrašą įtraukė aštuonis V−VI a. Ravenos statinius, sudarydama objektą Nr. 788 „Ravenos ankstyvosios krikščionybės paminklai“.^[2]

Į sąrašą įtraukti Ravenos statiniai:

• Galos Placidijos mauzoliejus
• Neono krikštykla (baptisterija)
• Naujoji Šv. Apolinaro bazilika
• Arijonų krikštykla (baptisterija)
• Arkivyskupijos koplyčia (oratorija)
• Teodoriko mauzoliejus
• Šv. Vitalijaus bazilika
• Šv. Apolinaro bazilika Klasėje

• Čičesteris, Jungtinė Karalystė
• Dubrovnikas, Kroatija, nuo 1969 m.
• Špėjeris, Vokietija, nuo 1989 m.
• Šartras, Prancūzija, nuo 1957 m.
• Tionsbergas, Norvegija
• Seksardas, Vengrija
• Laguna, Brazilija

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Italijoje Pjemontas ir Ligūrija Porto Venerė, Činkve Terė ir salos (Palmarija, Tinas ir Tinetas) (1997) · Karališkosios Savojos dinastijos rezidencijos (1997) · Pjemonto ir Lombardijos Sakri Monti (2003) · Genuja: Le Strade Nuove ir Roli rūmų sistema (2006) · Pjemonto vynuogynų kraštovaizdis: Langė-Roeroas ir Montferatas (2014) Lombardija Valkamonikos uolų piešiniai (1979) · Santa Marija dele Gracijės bažnyčia ir dominikonų konventas su Da Vinčio „Paskutine Vakariene“ (1980) · Krespi d'Ada (1995) · San Džordžijo kalnas (2003, kartu su Šveicarija) · Retijos geležinkelis Albulos ir Berninos kraštovaizdžiuose (2008, kartu su Šveicarija) · Mantuja ir Sabjoneta (2008) · Langobardų vietovės Italijoje 568–774 m. Jų galios vietovės (2011) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Bergamas) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) Šiaurės Rytų Italija Venecija ir jos lagūna (1987) · Vičencos miestas ir Paladijo Veneto vilos (1994) · Padujos botanikos sodas (1997) · Akvilėjos archeologinė vietovė ir bazilika (1998) · Veronos miestas (2000) · Dolomitinės Alpės (2009) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Pesčiera del Garda ir Palmanova) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) · Proseko kalvos: Koneljanas ir Valdobjadenė (2019) · Padujos XIV a. freskos (2021) · Šiaurės Apeninų karstai ir urvai (2023) Emilija-Romanija ir Toskana Florencijos istorinis centras (1982) · Piazza del Duomo Pizoje (1987) · San Džiminjano istorinis centras (1990) · Renesanso miestas Ferara ir Po delta (1995) · Sienos istorinis centras (1995) · Ravenos ankstyvosios krikščionybės paminklai (1996) · Pjencos miesto istorinis centras (1996) · Katedra, varpinė ir didžioji aikštė Modenoje (1997) · Val d'Orča (2004) · Toskanos Medičių vilos ir sodai (2013) · Didieji Europos SPA miestai (Montecatini Terme) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) · Bolonijos portikai) (2021) Lacijus, Umbrija ir Markė Romos istorinis centras, Šventojo Sosto valdos ir San Paolo Fuori le Mura (1980, kartu su Vatikanas) · Pobleto vienuolynas (1991) · Urbino istorinis centras (1998) · Adriano vila Tivolyje (1999) · Asyžius, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika ir kitos pranciškonų vietovės (2000) · Vila d'Estė Tivolyje (2001) · Červeterės ir Tarkvinijos etruskų nekropoliai (2004) Pietų Italija Materos urvai ir urvų bažnyčios (1993) · Neapolio istorinis centras (1995) · Kastel del Montė (1996) · Alberobelo truliai (1996) · XVIII a. Kazertos karališkieji rūmai su parku, Vanvitelio akvedukas ir San Leučijo kompleksas (1997) · Pompėjos, Herkulaniumo ir Tore Anunciatos archeologinės sritys (1997) · Amalfio krantas (1997) · Čilento ir Valo di Diano nacionalinis parkas su Pesto ir Velijos archeologinėmis vietomis bei Čertosa di Padula (1998) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2017, kartu su 19 kitų valstybių) · Via Appia. Regina Viarum (2024) Sicilija ir Sardinija Su Nuraksi di Baruminis (1997) · Agridžento archeologinė vietovė (1997) · Kazalės romėnų vila (1997) · Lipario salos (2000) · Val di Noto vėlyvojo baroko miestai (2002) · Sirakūzai ir uolingasis Pantalikos nekropolis (2005) · Etna (2013) · Arabų-normandų Palermas ir Čefalu bei Monrealės katedros (2015) Nematerialaus paveldo objektai